Klaipėdos kraštas

Klapėdos krãštas (1919–1939), Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante. Oficialusis terminas susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo, vykstant Paryžiaus taikos konferencijai. Kaip administracinis teritorinis vienetas oficialiai egzistavo 1919 VI 28–1939 III 22 (ar iki 1945 pradžios). Santarvės (Antantės) šalių vadintas Klaipėdos teritorija. Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų yra vakarinių baltų etninė teritorija.

1. Geografinė apžvalga. Klaipėdos krašto teritorija panaši į trikampį: pietinė riba prasideda nuo Smalininkų ir eina Nemunu, o šio deltoje – Rusnės ir Skirvytės šakomis, kerta Kuršių marias ir piečiau Nidos įsiremia į Baltiją (tiesia linija 110 km); vakarinė riba eina Baltijos pakrante nuo Nidos iki Nemirsetos (tiesia linija 68 km); šiaurės rytų riba – išgaubta kreivė, brėžiama nuo Smalininkų pro Sartininkus, Degučius, Gargždus, Bajorus iki Nemirsetos tiesia linija 134 km). Šią ribą lėmė Melno taikos susitarimas (ją nustatęs 2 ir 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių). Bendras Klaipėdos krašto plotas 2 848 km². 1920 I 30 buvo 140 741 gyventojas. Klaipėdos krašto teritorija tarpukariu sudarė 5% Lietuvos Respublikos teritorijos ploto ir 6% gyventojų. Seniausias ir svarbiausias miestas – Klaipėda (įkurta 1252) su Klaipėdos uostu. Kita sena gyvenvietė – Rusnė. Nuo 1515 minėta Šilokarčema (vok. Heydekrug), įkurta šalia XIII a. gyvenvietės Verdainės (vok. Verdenaw, Werden). Jos susijungė į Šilutės miestą, tapusį Šilutės apskrities centru. Nuo 1385 minėta Kuršių nerijos gyvenvietė Nida. Vėliau įkurta Juodkrantė, XVI a. Priekulė, XIX a. susiformavo Pagėgių miestelis, kitos gyvenvietės. Sąlygiškai Klaipėdos kraštas skirstytinas į 3 dalis: Kuršių neriją, vietinių žvejų vadinamą Užmariu (plotas 90 km²); Kuršių marių šiaurinę dalį (413 km²); Nemuno žemupio dešinįjį krantą bei Minijos žemupį (2 345 km²) – dalį Nemuno deltos žemumos (vok. Memelniederung). Klaipėdos krašto žemuma palaipsniui iškyla virš jūros lygio nuo 1–3 m Nemuno deltoje iki 20 m prie Pagėgių ir iki 40 m prie Smalininkų. Joje įsirėžusios Nemuno, Jūros, Veiviržo, Minijos, Danės upių vagos su vaizdingais šlaitais. Populiariausias Nemuno dešinysis šlaitas ties Ragaine – Rambyno kalnas (46 m virš jūros lygio). Nemuno deltoje driekiasi vešlios užliejamos pievos ir pelkės (Aukštumalos pelkė, Rupkalvių, Ventės pelkės, Smalkpievė, Šilinės pievos ir kita). Nuo Minijos iki Kuršių marių iškastas Klaipėdos kanalas. Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių miestus jungia geležinkelis ir plentas. 1937 Klaipėdos krašte buvo 382,5 km² miškų: 277,7 km² priklausė Direktorijai, 26,4 km² – uosto valdybai, 78,4 km² – privatiems savininkams. Miškai skirstyti į 5 urėdijas (Milkurpių, Norkaičių, Dinkių, Viešvilės, Smalininkų), šios į 36 girininkijas. Klaipėdos krašto klimatas jūrinis, vyrauja vakarų vėjai, iškrinta nemažai kritulių, dažni potvyniai. Šaltesnę žiemą marios ir upės užšąla, ledo storis siekia 60 cm. Pavasarį ledai sudaro sangrūdas, pakilęs vanduo užlieja ir gyvenvietes. Baltijos jūra ties Klaipėda neužšąla, todėl uostas gali veikti ištisus metus. Po dirvožemiu aptinkama žvyro, molio, durpių, gintaringo smėlio, mergelio, kalkių, apie 2 km gylyje yra uolienos, kuriose rasta naftos ir karšto bei mineralinio vandens.

2. Gyventojai. Nuo seno dėl įvairių priežasčių vyko gyventojų migracija. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 XI 30 Tilžės akte pabrėžta: Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę. Taip buvo ir Klaipėdos krašte. Ilgaamžė valstybinė siena tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos formavo lietuvininkų ir didlietuvių skirtingą kultūros raidą, galvosenos ir gyvensenos ypatumus. 1872–1876 uždraudus lietuvių kalbą vartoti mokyklose ir įstaigose, padaugėjo dvikalbių šeimų. Jų nariams buvo sunkiau apsispręsti dėl tautybės. 1920 vokiečių statistikoje tokie įrašyti kaip „dvikalbiai“. Vėliau juos imta vadinti klaipėdiškiais. Prancūzijai 1920 I 15 perėmus Klaipėdos krašto administravimą, pagal F. H. Deu duomenis, paskelbta gyventojų tautinė sudėtis: vokiečių 71 156 (50,6%), lietuvių 67 269 (47.8%), „dvikalbių“ 2 014 (1,4%), lenkų 134 (0,1%), žydų 58 (0,03%), kuršių 50 (0,03%), kitų tautybių 60 (0,04%) – iš viso 140 741 žmogus. (1 lentelė). Vokiečių valdžia manipuliavo gyventojų surašymo duomenimis ir stengėsi įrodyti Klaipėdos krašto vokiškumą. Klaipėdos krašto gyventojus ji vadino memelländeriais. Lietuvos Respublikos vyriausybė, 1924 V 8 pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją (suteikusią gyventojų teisę apsispręsti dėl pilietybės), 1925 I 20 atliko Klaipėdos krašto gyventojų surašymą pagal tautybę (1 lentelė). „Dvikalbiais“ arba „klaipėdiškiais“ užsirašė 24,2% gyventojų. Palyginti su 1920 I 30 vokiečių statistikos duomenimis, vokiečių sumažėjo iki 41,9%, o lietuvių iki 28,1. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos 1925 II 10 sutarta, kad Vokietijos pilietybę priėmusiems gyventojams suteikiama teisė išvykti į Vokietiją. 1925 iš Klaipėdos krašto išvyko 11 167 Vokietijos piliečiai (2 lentelė). Vokietijos valdžia ragino savo piliečius neišvykti iš Klaipėdos krašto. Iš Klaipėdos krašto emigravo: 1926 – 2 821, 1929 – 1 250, 1930 – 680, 1931 – 564, 1932 – 467 žmonės; dauguma – į Vokietiją (pvz., 1933 iš 784 emigravusiųjų į ten išvyko 655). Klaipėdos krašto daugelis gyventojų vertėsi žemės ūkiu (1925 – 43,8%). Dirbančių gyventojų socialinis pasiskirstymas 1925 pateiktas 3 lentelėje. Gyventojų tautinė sudėtis su nedideliais pakitimais išsilaikė iki 1939 III 22–23 hitlerinės okupacijos. Tada daug lietuvių, Lietuvoje įsteigus evakuotiems šelpti komitetą, kėlėsi į Kauną (Linksmadvaryje ir kitur jiems skirti sklypai būstui pasistatyti) ir kita. Pasilikusiems krašte Lietuvos piliečiams buvo išduodami Lietuvos Respublikos užsienio pasai. Veikliausius mažlietuvius, nespėjusius pasitraukti į Didžiąją Lietuvą, nacių valdžia suėmė, išvežė į koncentracijos stovyklas, daug jų ten žuvo.

3. Klaipėdos krašto raida. Santarvės laikinas valdymas. 1919 V 7 Santarvė įteikė Vokietijai Versalio taikos sutarties sąlygas (numatančias Klaipėdos krašto atskyrimą). Nelaukdamos sutarties pasirašymo, krašto vokiečių partijos 1919 VI 16 sušaukė vadinamąjį Priešparlamentį (vok. Vorparlament). Šis sudarė Klaipėdos krašto vykdomosios valdžios organą (vok. Arbeitsausschuss; septynių Vokietijos valdininkų Darbo komitetas; pirmininkas – Klaipėdos buvęs vyriausiasis burmistras Arthuras Altenbergas). 1919 VII 28 Vokietija pasirašė Versalio taikos sąlygas, o 1919 VII 29 paskyrė specialų komisarą kraštui valdyti Santarvės vardu – Gumbinės apygardos landratą Georgą Franzą Wilhelmą von Lambsdorfą. 1919 VII 31 įkurtas Deutsch-litauischer Heimatbund [vokiečių–lietuvių tėvynės sąjunga] – sąjunga, siekusi sukurti Klaipėdos respubliką. 1919 X 26 Priešparlamentis sudarė komisiją jos konstitucijai parengti. Tarptautinės teisės požiūriu tai buvo neteisėta veikla, nes Santarvė nedavė įgaliojimų tokioms valdžios institucijoms steigti. Iš pradžių Santarvė nusprendė, kad ratifikavus Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštą laikinai valdysianti Didžioji Britanija. Britams patikėjus Danzigą, norą valdyti Klaipėdos kraštą pareiškė Prancūzija. To ypač siekė Lenkija, nes Didižioji Britanija ne visada rėmė jos reikalavimus. Ambasadorių konferencija Paryžiuje 1920 I 25 nusprendė, kad Klaipėdos krašto gyventojams tvarkant diplomatinius reikalus atstovaus Prancūzija. Santarvės pavedimu 1920 I 15 iš V. Lambsdorfo perėmęs Klaipėdos krašto valdymą Prancūzijos generolas Dominiqueʼas Odry 1920 II 17 įsakymu įteisino vokiečių Arbeitsausschussą – pavadino jį Direktorija ir paliko galioti Vokietijos įstatymus, neprieštaravusius naujajai krašto tvarkai. Valdžią perėmus prancūzams, vokiečiai vietoj Klaipėdos respublikos bandė kurti vadinamąją Laisvąją valstybę – Freistaatą. Tam tikslui panaudojo Heimatbundą. Klaipėdos krašto buvusius valdininkus Vokietijos valdžia laikė laikinai išėjusiais atostogų. Taip ignoruotas Mažosios Lietuvos lietuvininkų apsisprendimas. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovams pareiškus protestą, D. Odry Direktorijos narių skaičių padidino iki 9, papildomai 1920 III 12 paskyrė Erdmoną Simonaitį ir Mikelį Reidį. Lietuvos vyriausybė krašte turėjo karinę atstovybę (kapitonas Leopoldas Dymša ir grafas Tiškevičius), vėliau konsulu Klaipėdoje paskyrė sumanų organizatorių JAV lietuvį Joną Žilių. Prancūzija 1920 VI 8 Klaipėdos krašto civiliniu komisaru paskyrė prefektą (skiriamą ir atleidžiamą prezidento) Gabrielį Petisne. Jis bandė pertvarkyti valdymą: virš prefektūros iškėlė visų Santarvės valstybių vėliavas, sudarė 20 narių Direktorijos patariamąjį organą Valstybės tarybą (1921 rugsėjo mėn.; į ją pakviesti tik 3 lietuviai). Prancūzija 1921 V 1 prefektą G. Petisne paskyrė vienvaldžiu Klaipėdos krašto vyriausiuoju komisaru. Šis liepos 6 nauju Direktorijos pirmininku paskyrė Vilių Steputaitį. Tai buvo nuolaida lietuviams, tačiau Steputaitis buvo nutautęs ir vadovavosi vokiečių interesais. Lenkijai t. p. darytos nuolaidos: gruodžio 6 atidarytas jos konsulatas. Ambasadorių konferencija gruodžio 20 kraštui suteikė ūkinį savarankiškumą.

Dar skaitykite Klaipėdos krašto byla.

4. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto laikinas valdymas. Lietuvininkai buvo nepatenkinti Klaipėdos krašto padėtimi. Protestuodamas E. Simonaitis 1922 vasarį pasitraukė iš Direktorijos. Valdymui pertvarkyti Klaipėdoje 1922 XII 22 įsteigtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (1922–1925). 1923 I 9 jis paskelbė, kad Direktorijos ir Valstybės tarybos veikla nutraukiama, o Klaipėdos kraštą ima valdyti pats komitetas ir jo sudaryta Direktorija, vadovaujama E. Simonaičio (Klaipėdos krašto sukilimas). Po derybų Santarvės atstovai vasario 15 sudarė naują Direktoriją, kuri Santarvės vardu Klaipėdos kraštą turėjo valdyti iki Klaipėdos krašto konvencijos įsigaliojimo. Ambasadorių konferencija vasario 16 Klaipėdos krašto valdymą autonomijos teisėmis perdavė Lietuvos Respublikai.

5. Lietuvos Respublikos vyriausybės valdymas. Vietoj paleistos Valstybės tarybos 1923 II 20 sudaryta 32 atstovų Krašto taryba. Uždarytas Lenkijos konsulatas. Lietuvos vyriausybė vasario 24 aukštuoju įgaliotiniu deryboms su Santarvės atstovais paskyrė Antaną Smetoną. Į Klaipėdą kovo 1 atkeltas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pulkas. Kovo 10 tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto panaikinta muitų siena. Balandžio 20 Lietuvos vyriausybė aukščiausiu įgaliotiniu Klaipėdos krašte vietoj A. Smetonos paskyrė Joną Budrį-Polovinską (Klaipėdos krašto sukilimo vadą), gegužės 7 paskelbė Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos vyriausybė pagal šį statutą valdė Klaipėdos kraštą. Prisijungimui prie Lietuvos (1923 sausį) pirmieji pasipriešino komunistai, pasinaudoję ūkine suirute, susidariusia valdant prancūzams. 1923 IV 6 Klaipėdoje jie suorganizavo riaušes, kurias parėmė heitmatbundininkai ir toliau joms vadovavo (žuvo 4 žmonės, 1 sužeistas). Malšinant riaušes Klaipėdoje nuversti Vokietijos imperatoriaus Wilhelmo ir „Borussia“ paminklai. Krašte paskelbta karo padėtis, įsteigta karo komendantūra. Tačiau riaušių organizatoriai ir vadai nebuvo suimti ir nubausti. Mokėjimų ir atsiskaitymų vienintelė priemonė Klaipėdos krašte nuo 1923 V 23 tapo litas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija birželio 27 pradėjo valdyti jūrų uostą. Rugpjūčio 24 paskelbtas įstatymas dėl lietuvių ir vokiečių kalbų vartojimo administracinėse įstaigose. Klaipėdos krašto vėliava patvirtinta tautinė Mažosios Lietuvos vėliava (žalios–baltos–raudonos spalvų). Vokietija lapkričio 30 Klaipėdoje atidarė konsulatą. 1923 rudenį įkurta Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygarda. 1924 II 25 Klaipėdos krašte įsigaliojo Lietuvos vyriausiojo tribunolo jurisdikcija; jo skyrius Klaipėdoje atidarytas kovo 25. Tarp Lietuvos ir Santarvės valstybių gegužės 8 d. pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija su priedais: Klaipėdos krašto statutas, Klaipėdos uostas, Tranzitas. Klaipėdos kraštas toliau Lietuvos vyriausybės valdytas pagal šią konvenciją ir statutą. Valdymo organai buvo Klaipėdos krašto gubernatorius, Klaipėdos krašto seimelis ir Ūkio taryba. Seimelį rinko (pirmieji rinkimai įvyko 1925 X 19) visi Klaipėdos krašto gyventojai. Gubernatūra įsteigta 1924 V 8 (pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi Lietuvos prezidentas lapkričio 27 d. paskyrė J. Budrį). Rinkimams palengvinti seimelis 1928 XII 5 priėmė įstatymą dėl Klaipėdos krašto gyventojų požymio (paso išdavimo). Jam įgyvendinti Direktorija 1929 IV 19 ir 1931 X 1 patvirtino taisykles. 1930 V 7 Klaipėdos krašto gyventojams įvesta karo prievolė. Valdymui pagerinti ir Lietuvos interesams ginti 1934 II 8 priimtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. 1928 I 28 pasirašyta svarbi Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl valstybinės sienos (ji nustatyta Nemunu, todėl Vokietija atsisakė pretenzijų į Klaipėdos kraštą), 1936 V 20 – prekybos sutartis. 1938 XI 1 krašte atšaukta karo padėtis. Tokios Klaipėdos krašto valdymo, vadovaujantis Klaipėdos krašto statutu, tvarkos (jai visą laiką atkakliai priešinosi nacistinės vokiečių partijos ir organizacijos) Lietuvos vyriausybė laikėsi iki pat Klaipėdos krašto okupacijos ir aneksijos 1939 kovo mėnesį.

Dar skaitykite Klaipėdos krašto byla.

6. Religija. Nuo 1525 oficiali valstybinė religija buvo protestantizmo atšaka liuteronybė. Gyventojų dauguma buvo evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai (kalvinistai), Reformacijos dėka pamaldos vyko gimtąja kalba. 1871 Vokietijai tapus imperija, 1872 X 15 uždraustas mokyklose mokymas lietuvių kalba ir jos vartojimas visuomeniniame gyvenime. Priešinantis germanizacijai paplito surinkimai: per pamaldas jie vartojo lietuvių kalbą ir griežtai laikėsi M. Liuterio mokymo. 1901 krašte iš apie 72 tūkstančių lietuvių evangelikų per 15 000 buvo surinkimų nariai, vadinamųjų sakytojų. 1920 Klaipėdos krašte 94,4% gyventojų išpažino evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų tikėjimą ir tik 3,8% buvo katalikai, 1925 atitinkamai – 91,7% ir 5,3% (4 lentelė). 1920–1923 Klaipėdos krašto Evangelikų Bažnyčia išliko pavaldi Vokietijos Evangelikų Bažnyčios vadovybei. Lietuvių tikintieji stengėsi išlaikyti lietuvybę. Prie bažnyčių kūrėsi lietuvių giedotojų draugijos. Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, siekta krašto Evangelikų Bažnyčią sujungti su Didžiosios Lietuvos Evangelikų Bažnyčia. Tačiau kovą dėl įtakos Evangelikų Bažnyčiai Klaipėdos krašte laimėjo Vokietija. 1933–1939 Klaipėdos krašte veikė 40 evangelikų parapijų, kurios turėjo po kunigą, du vyskupus (intendentus) ir vyriausiąjį vyskupą (superintendentą). Iš 40 evangelikų kunigų 13 buvo Vokietijos piliečiai ir tik 3 lietuviai. 1923 Klaipėdos krašte buvo 1 katalikų dekanatas su 4 parapijomis (Klaipėdos, Šilutės, Viešvilės ir Ropkojų), priklausęs Varmės vyskupui. 1926 IV 4 įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, Klaipėdos krašto katalikai priskirti Telšių vyskupijai kaip atskira prelatūra. Įsteigta naujų katalikų bažnyčių: 1932 Pagėgiuose, 1934 Plikiuose, 1935 Smalininkuose, 1937 Priekulėje. 1938 Klaipėdos prelatūra sudarė 6 parapijos (su Pagėgių ir Smalininkų parapijomis).

Dar skaitykite: Klaipėdos krašto Katalikų Bažnyčia, Klaipėdos krašto protestantų Bažnyčia.

7. Švietimas. Klaipėdos kraštą valdant prancūzams (1920–1923), išliko Vokietijos švietimo sistema ir visuotinis 6–14 metų vaikų mokymas. Mokyklos buvo suskirstytos į 3 pakopas: dvimetę žemutinę (vok. Unterstufe), dvimetę vidurinę (vok. Mittelstufe) ir keturmetę aukštąją (vok. Oberstufe). Dvi pirmosios pakopos sudarė pagrindinę keturmetę mokyklą (vok. Grundschule). Mokslo metų pradžia buvo balandžio 1 d. Klaipėdos krašto pradžios mokyklos priklausė Direktorijai. Jų mokytojai buvo susibūrę į Klaipėdos krašto mokytojų draugiją (vok. Lehrerverein). Ji priklausė Vokietijos mokytojų sąjungai (vok. Lehrerverband), per kurią Klaipėdos krašto mokytojai remti finansiškai, o mokyklos aprūpintos vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Nors 1922 VIII 18 įsakymu deklaruota vokiečių ir lietuvių kalbų lygybė, praktiškai to nebuvo paisoma. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto 1923 I 9 manifeste pabrėžta, kad lietuvių kalba krašto mokyklose ir kitur turi lygias teises su vokiečių kalba. Tai detalizuota V. Gailiaus Direktorijos 1923 sausio mėn. įsakyme Kas link mokomosios kalbos mokyklose: privaloma dėstyti ta kalba, kuria dauguma vaikų kalba namie; turi būti mokoma literatūrine lietuvių kalba, o ne Klaipėdos krašto tarme. Kadangi 24,2% gyventojų 1925 užsirašė dvikalbiais, o mokytojai buvo vokiečiai, atsirado galimybė įvairioms manipuliacijoms. 1923 V 11 Direktorijos įsakymu lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos oficialiomis valstybinėmis kalbomis. Rugpjūčio 24 d. nurodyta vienodomis teisėmis vartoti lietuvių ir vokiečių kalbas Klaipėdos krašto administracinėse įstaigose. Lietuvių ir vokiečių kalbų lygiateisiškumas pabrėžtas Ambasadorių konferencijos 1923 II 16 nutarime ir Klaipėdos krašto statuto 25 ir 27 straipsniuose. Deja, vokiečių valdininkai ir mokytojai (Klaipėdos krašte jų buvo dauguma) nemokėjo lietuvių kalbos, o dalį mažlietuvių jau spėta visiškai nutautinti. Dėl to 1924 Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Viešvilėje, Smalininkuose ir Vilkyčiuose įsteigti lietuvių kalbos kursai. Paskelbtas konkursas vadovėliams lietuvių kalba parašyti. Naujais vadovėliais siekta suderinti lietuvių ir vokiečių švietimo sistemas. Išleista Miko Šlažos Darželis, Emilio Nauburo Kas piliečiui žinotina, Martyno Gelžinio Lietuva ir Mano gimtinė, Klaipėdos kraštas, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Istorijos vadovėlis Klaipėdos krašto mokykloms (1935) bei kita. 1925 II 25 priimtas nutarimas dėl lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymo visose krašto mokyklose. 1925 pradėta mokėti 10% priedus pedagogams, mokantiems lietuvių ir vokiečių kalbas. Lietuvos ministrų kabinetas 1925 VI 9 priėmė nutarimą Klaipėdos krašto valstybinėse įstaigose vartoti lietuvių kalbą. Iš 1926 dirbusių 436 pradinių mokyklų mokytojų 29,8% buvo Vokietijos piliečiai. Klaipėdos krašto mokytojai lietuvininkai 1927 susibūrė į Mokytojų draugiją. Ji atkreipė Lietuvos vyriausybės dėmesį į nenormalią krašto mokyklų padėtį, reikalavo steigti visuotines lietuvių mokyklas (nors Didžiojoje Lietuvoje tik 1928 pradėtas įgyvendinti visuotinis pradinis mokymas). Iš 221 Direktorijos visiškai išlaikomos pradinės mokyklos 1929 tik 57-iose (25,7%) dėstomoji kalba buvo lietuvių. Mokytojai vokiečiai nevykdė Klaipėdos krašto statuto 27 straipsnio reikalavimų. Lietuvos vyriausybė 1929 įpareigojo Tauragės mokytojų seminarijos direktorių Mečislovą Mačernį patikrinti krašto mokyklų būklę. Patikrintos 102 mokyklos: 4 lietuvių, 7 mišrios ir 91 vokiška. Nustatyta, kad vokiečių kalba dėstyta netgi tose mokyklose, kuriose absoliučią mokinių daugumą sudarė lietuvininkai, namie kalbantys gimtąja kalba. Iš apklaustų 148 mokytojų tik 17 gerai mokėjo lietuviškai, 46 silpnai, o 85 visiškai nemokėjo; 35 buvo Vokietijos piliečiai. Vokiečių mokyklose tendencingai mokyta Lietuvos istorijos, o Lietuvos geografijos visai nemokyta. Lietuvių kalbos mokymui pradžios mokyklose pagerinti M. Šlaža parašė vadovėlį Elementarbuch der litauischen Sprache [Lietuvių kalbos elementorius]. Jį 1929 II 22 patvirtino Direktorija, išspausdintas 1930. Dėl lietuviškumo elementorius nepatiko mokytojams vokiečiams, todėl jį greitai pakeitė E. Kramerio knygelė Lehrbuch der litauischen Sprache [Lietuvių kalbos mokymo knyga]. Integruoti krašto mokyklas į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą buvo sunku. Adolfui Hitleriui 1933 tapus Vokietijos kancleriu, Klaipėdos krašte stiprėjo nacizmas. Jo ideologija plito ir krašto mokyklose, smarkiai sustiprėjo antilietuviška veikla. Dėl to nuo 1934 II 15 gubernatūroje įvestas referento švietimo reikalams etatas. Juo paskirtas Adolfas Klemas turėjo kontroliuoti pradžios mokyklų darbą. Tam priešinosi vokietininko Otto Schreiberio vadovaujama Direktorija. 1934 II 3 ji uždraudė į pradžios mokyklas įsileisti „svečius“. Tuomet Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Navakas pasinaudojo Tautai ir valstybei saugoti įstatymu. Už Klaipėdos krašto statuto 25 ir 27 straipsnių pažeidimus iškelta baudžiamoji byla, nušalinta O. Schreiberio Direktorija. Naujoji Jurgio Brūvelaičio Direktorija rugsėjo 4 aplinkraščiu įpareigojo valstybinėse įstaigose viešus užrašus ir iškabas rašyti tik lietuvių kalba. Kadangi pradžios mokyklose lietuvių vaikai mokyti vokiečių kalba, Direktorija rugsėjo 24 nurodė, kad dėstomoji kalba nustatoma pagal mokinių pavardes, t. y. jų kilmę. Spalio 14 paskelbta nauja mokymo programa, kurią parengė specialioji komisija. Siekta suvienodinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pradžios mokyklų mokymo programas (tačiau Mažosios Lietuvos mokyklose mokiniai privalėjo išmokti abi kalbas). Vadovėlius visoms mokykloms rengė LR švietimo ministerija. Tendencingų vadovėlių ir žemėlapių mokyklose neturėjo būti. Tokie radikalūs sprendimai sukėlė vokietininkų nepasitenkinimą; trūko lietuvių kalbą mokančių mokytojų, švietimo reformai priešinosi ir dalis tėvų. Vokietijos spaudoje reforma vertinta kaip memelenderiškos kultūros slopinimas. Tai skatino Direktorijos kaitą. Naujasis jos pirmininkas Augustas Baldžius 1936 I 6 panaikino 1934 IX 24 įsakymą dėl pradžios mokyklose dėstomos kalbos ir kitų švietimo reformos reikalavimų. Dėl to sumažėjo mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba (5 lentelė). Lietuviškų mokyklų mažinimu buvo nepatenkinti lietuviai klaipėdiškiai. Reikalauta leisti steigti privačias lietuviškas mokyklas. Tokias rėmė Lietuvos vyriausybė. Jose mokiniai gerai išmokdavo abi kalbas. Šios mokyklos pristabdė vokietinimą Klaipėdos krašte (6 lentelė). Krašte įsigalėjus hitlerininkams, 1938 XII 22 Direktorija nustatė, kad pradžios mokyklose dėstomąją kalbą (raštišku pareiškimu) renkasi tėvai. Klaipėdos krašte veikė ir vidurinio bendrojo lavinimo mokyklos, kurių t. p. buvo lietuviškų ir vokiškų. Vokiečių aukštesniosios mokyklos buvo Klaipėdoje (Luizės ir Augustės Viktorijos gimnazijos; berniukų ir mergaičių progimnazijos), Šilutėje (Herderio gimnazija) ir Pagėgiuose (Realinė žemės ūkio mokykla). Jose mokyta pagal Vokietijos mokyklų programas. Klaipėdos krašte veikė 3 lietuviškos gimnazijos: Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija (nuo 1922), Donelaičio gimnazija (1) Pagėgiuose (įsteigta 1926) ir Vydūno gimnazija Šilutėje (įsteigta 1932; Šilutės lietuvių gimnazija). Mokyta pagal Prano Mašioto sudarytą programą. Mokymas truko 9 metus; žinios vertintos pagal 6 balų sistemą, mokslo metų pradžia – balandžio 1. Abiturientai laikė 2 brandos atestato egzaminus, rašė ir gynė referatą. Mokymą kontroliavo gubernatūra. Miesto lietuvius mokinius mokymuisi gimnazijoje rengė Klaipėdos spartesnioji mokykla (7 lentelė). Klaipėdos krašte 1933 veikė 23 amatų mokyklos (dailidžių, mūrininkų, siuvėjų, kirpėjų, arklių kaustytojų ir kitos). Valstybinė amatų mokykla atidaryta 1936 VII 1. Nuo 1901 veikė Klaipėdos mokytojų seminarija, rengusi mokytojus pradžios mokykloms. Vokiškas vidurines mokyklas baigę mokiniai lengvatinėmis sąlygomis galėjo studijuoti Vokietijos aukštosiose mokyklose. Lietuva tik 1934 įsteigė Klaipėdos prekybos institutą (rektorius E. Galvanauskas). 1935 įsteigtas Respublikos pedagoginis institutas (direktorius Vytautas Soblys, nuo 1937 M. Mačernis). Vokiškoms mokykloms pedagogus rengė Klaipėdos krašto pedagoginis institutas (8 lentelė). Klaipėdos krašto integravimo į Lietuvos Respubliką sparta daug priklausė nuo švietimo sistemos.

8. Kultūrinė veikla. Lietuvių kultūra krašte plėtojosi netolygiai. Vokiečių kultūrai plėtotis buvo daug geresnės sąlygos bei galimybės. Lietuvių ir vokiečių propaguojamų kultūros vertybių priešprieša krašte išryškėjo Vokietijos imperijos valdžiai 1872–1876 oficialiai išgujus lietuvių kalbą iš visuomeninio gyvenimo. 1923 Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos valstybės, imta atkurti lietuvių kalbos teises ir gaivinti lietuvybę. Tam priešinosi vokiečiai, siekę ir toliau daryti įtaką baigiantiems nutausti mažlietuviams, memelländeriams. Jų kultūrą vokiečių valdžia vadino mišria lietuvių–vokiečių. Mažlietuviai kultūrinę veiklą plėtojo per Bažnyčią, mokyklą, spaudą, visuomenines organizacijas. Viena seniausių Klaipėdos krašto kultūros ir labdaros draugijų „Sandora“ (1904–1939) telkė evangelikus liuteronus. Svarbi buvo kultūros ir švietimo draugija „Aukuras“ (įkurta 1922). Jos ir „Santara“, Ūkininkų draugija, „Prūsų lietuvių balso“ redakcija turėjo bibliotekas. 1934 įkurta Klaipėdos miesto biblioteka. Privačias bibliotekas turėjo Klaipėdos krašto visuomenės veikėjai J. Stiklorius, M. Šlaža, G. Juozupaitis, J. Kybrancas, O. Šneideraitis, V. Gailius ir kiti. Knygų lietuvių kalba bibliotekose buvo mažai. Lietuvių ir vokiečių inteligentai 1924 įsteigė Klaipėdos krašto muziejaus draugiją (vedėjas Martynas Emilis Nauburas). Prie daugelio draugijų ir susivienijimų veikė chorai, kapelos, dūdų orkestrai. Pvz., prie Darbininkų ir amatininkų susivienijimo (įkurtas 1930) veikęs Kultūros židinys turėjo 20 skyrių ir apie 1 000 narių. Lietuvių draugijos rūpinosi jaunimo vakarų, gegužinių, švenčių organizavimu, rengė masines dainų, jūros, Rambyno šventes, plėtė sporto sąjūdį, turizmą, platino spaudą. 1923 įkurta privati muzikos mokykla, 1924 suvalstybinta ir pertvarkyta į konservatoriją (Klaipėdos muzikos mokykla); ji turėjo Stasio Šimkaus vadovaujamą simfoninį orkestrą. Deja, 1930 konservatorija buvo uždaryta. Tai pristabdė lietuvių ir vokiečių vykusį muzikinių kolektyvų bendravimą. Iki 1939 veikė Muzikos mokykla. 1932 įkurta Vokiečių muzikos mylėtojų draugija (turėjo simfoninį orkestrą). Iš Berlyno 1938 atvyko operetės trupė, išpopuliarėjusi Klaipėdoje. Scenos mėgėjai lietuviai buvo susibūrę į draugiją „Aida“ (1919–1939), 1935 pradėjo veiklą Klaipėdos dramos teatras. Lietuvos Respublikos lėšomis Jakuose įrengta Klaipėdos radijo stotis. Taip iš dalies užkirstas kelias Vokietijos radijo laidoms, specialiai transliuotoms Klaipėdos krašte ir priešiškoms Lietuvos Respublikai. Savo darbus Klaipėdoje eksponavo Lietuvos dailininkas Adomas Varnas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, J. Bagdonas. Sporto draugijose iš pradžių lietuviai ir vokiečiai veikė kartu, vėliau jų veikla išsiskyrė. Rengti turistiniai žygiai po Klaipėdos kraštą dviračiais, veikli buvo Buriuotojų sąjunga, propagavusi jūros idėją. Pasižymėjo Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komanda. Lietuvių kultūrinė veikla nutraukta Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, dalis kultūros įstaigų evakavosi į Didžiąją Lietuvą, likusias perėmė Vokietijos valdžia.

9. Spauda. Didelį poveikį lietuvininkų gyvensenai, pasaulėžiūrai ir politinėms pažiūroms darė spauda (periodika). Mažosios Lietuvos spaustuvėse išspausdinta daugybė knygų lietuvių kalba (knygų leidyba). Dalis jų gabenta į Didžiąją Lietuvą Rusijos skelbto spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904). Iki 1940 Klaipėdoje išleistos 579 pavadinimų knygos lietuvių kalba, Priekulėje – 256, Bitėnuose – 104, Šilutėje – 62. Buvo gausu periodinių leidinių. Per Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdoje dominavo vokiškos pakraipos laikraščiai. „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuviška ceitunga“. Vykstant Paryžiaus taikos konferencijai Prūsų lietuvių susivienijimas 1919 Klaipėdoje įsteigė laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ informacijos biurą. Krašto lietuviškoms organizacijoms 1920–1921 atstovavusi Tautos taryba leido laikraštį Tautos žinios. Klaipėdos kraštą pradėjus laikinai valdyti Santarvei, periodinių leidinių pagausėjo. Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva, toliau ėjo tik Sąjungos žinios, „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ ir Statistikos žinios. Kitų 1920–1923 pradėtų leisti periodinių leidinių leidyba nutrūko. 1924–1925 pradėta leisti naujų leidinių: 10 lietuvių, 2 vokiečių ir 2 dvikalbiai. Pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, dalis periodinių leidinių nebespausdinta. Tai krašto gynybai skirti „Pajūrio sargas“, Kovotojas, „Klaipėdos sargas“, ūkininkams – „Klaipėdos krašto ūkininkas“ bei leidiniai Memel Zeitung, Muzika. Nuo 1926 pradėta leisti daug naujų leidinių. Visų jų leidyba po 1939 okupacijos buvo nutraukta, išskyrus nacionalsocialistinį Memeler Dampfboot. Krašte nuo 1919 dominavo lietuvių kalba leidžiami periodiniai leidiniai (9 lentelė), spausdinti Ryto, Lithuania, Memeler Dampfboot (Klaipėdoje) ir Memelländische Rundschau (Šilutėje) spaustuvėse. Pagal seną tradiciją jos dar spausdino ir kai kuriuos Didžiosios Lietuvos leidinius. Krašte nuolat platinta daug vokiškų laikraščių, spausdintų Vokietijoje.

Dar skaitykite: Klaipėdos periodika, Klaipėdos krašto periodika.

10. Visuomeninės organizacijos. Aktyvią mažlietuvių visuomeninę veiklą XX a. pradžioje pristabdė Pirmasis pasaulinis karas. Po jo vykstant Paryžiaus taikos konferencijai, ši veikla vėl suaktyvėjo daugiausia per Evangelikų Liuteronų Bažnyčią. Šią veiklą vienijo religinės šviečiamosios organizacijos Sandora ir Santara. Po Pirmojo pasaulinio karo Santara turėjo savo draugijų su chorais visame krašte. Jos ypač aktyviai veikė per Santarvės okupaciją: puoselėjo lietuvių kalbą, rėmė Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva idėją. Draugijos 1922 gruodį–1923 sausį padėjo pašalinti Santarvės okupaciją. Veikė ir šalpos organizacijos. Pagal Laikinąjį autonomijos statutą valdomame Klaipėdos krašte esant sudėtingai ūkinei plėtrai ir politiniam gyvenimui galėjo daugiau reikštis šaulių ir savanorių sąjungos. Dėl to Santaros draugijų veikla merdėjo, o tai atsiliepė krašto pilietiniam ugdymui. Tuo metu kūrėsi ir naujos draugijos (ūkininkų, mokytojų, žvejų, sporto ir kitos). Vokiečiai kaip atsvarą lietuvių visuomeninei veiklai kūrė savo organizacijas. Pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją, keitėsi visuomenės gyvenimo sąlygos, todėl kūrėsi naujos draugijos ir sąjungos (buriuotojų, paštininkų, namų savininkų, pirklių ir amatininkų, lietuvių–latvių vienybės, prancūzų–lietuvių vienybės, evangelikių moterų, evangelikių mergaičių ir kitos; 10 lentelė). Veiklai koordinuoti 1934 įkurtas Lietuviškų organizacijų komitetas, 1935 – Lietuvos vakarų sąjunga, skirta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūriniam bendradarbiavimui. Ši sąjunga 1939 ragino Lietuvos vyriausybę nenuolaidžiauti Vokietijai, sustabdyti sustiprėjusį lietuvių visuomeninio gyvenimo slopinimą. Nacistinei Vokietijai okupavus kraštą, lietuvių visuomeninių organizacijų veikla nutrūko.

11. Politinė veikla, partijos. Mažosios Lietuvos tautos taryba iškėlė politinį šūkį Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia, skatinusi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą. Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo vienijosi revanšistinės jėgos, pasiryžusios „nuplauti Versalio taikos gėdą“ ir susigrąžinti prarastas žemes. Rytprūsių vokiečių valdžia, stengdamasi išlaikyti Klaipėdos krašte Vokietijos įtaką, skelbė: Nemunas yra mūsų upė, bet ne mūsų siena. Heimatbundas propagavo Klaipėdos krašto atsiskyrimą nuo Lietuvos. Lenkija planavo įgyvendinti savo siekius remiama Prancūzijos. SSRS t. p. dalyvavo sprendžiant Klaipėdos uosto likimą: 1924 pradžioje, ketindama skleisti pasaulinės socialistinės revoliucijos idėjas, Klaipėdoje įkūrė slaptą LKP(b) krašto komitetą. Komunistai krašte vykdė antivalstybinę ir antilietuvišką politiką, naudingą vokiečių revanšistams. LKP(b) iki 1928 darė įtaką Darbininkų partijai (vok. Arbeiterpartei; 1925–1936). Klaipėdos krašto mažlietuvių interesus gynė Mažosios Lietuvos tautos taryba, Prūsų lietuvių susivienijimas (1919–1926) ir Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, siekęs atstovauti visai Mažajai Lietuvai. Komitetas (1923 VII 8 tapęs visuomenine politine organizacija) kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, ragino greičiau priimti statutą ir stabilizuoti politinę padėtį krašte. Klaipėdos krašto lietuvių organizacijoms atstovavo Tautos taryba (1920–1921). Įsteigtas Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos skyrius (vadas Jurgis Brūvelaitis). Pradėti steigti Lietuvoje veikusių partijų ir sąjungų (socialdemokratų, ūkininkų, tautininkų ir kitų) Klaipėdos krašto skyriai. Mažlietuviai 1923 būrėsi į savas partijas. Įkurtas Mažųjų laukininkų susivienijimas, siekęs suburti mažų ūkių savininkus ir atitraukti juos nuo vokiečių dvarininkų, nusiteikusių prieš Lietuvą, įtakos. Stambieji ūkininkai susibūrė į Gaspadorišką autonomijos partiją (Endrius Borchertas, Jokūbas Brožaitis, Jonas Aušra ir kiti). Vokiečiai separatistai 1924 vasarą slapta rengė ginkluotą pučą prieš Lietuvos valdžią, tačiau jo organizatoriai rugpjūčio 1 suimti. Buvo sustiprintas Šaulių sąjungos Klaipėdos krašto skyrius (1925 turėjo 20 būrių, apie 400 narių, orkestrą, chorus). Rinkimų akcijoms 1925 XI 8 įsteigta Visuomenės sąjunga (vadovai E. Borchertas, V. Gailius, J. Aušra, nuo 1929 Kazys Trukanas), vienijusi miestiečius: amatininkus, prekybininkus, valdininkus, mažlietuvius ir didlietuvius. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1925 nutraukė veiklą, nes Klaipėdos kraštas jau buvo susijungęs su Lietuvos Respublika, o esamomis politinėmis aplinkybėmis Didžiajai Lietuvai susijungti su visa Mažąja Lietuva buvo nerealu. Komiteto pavyzdžiu Prūsų lietuvių susivienijimas 1926 pertvarkytas į Klaipėdos krašto lietuvininkų susivienijimą (veikė iki 1939 III 23). Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva ir Laisvosios valstybės idėjai netekus prasmės, vokiečių politikai 1923 VIII 31 Heimatbundą pertvarkė į Memelländischer Kulturbund [Klaipėdos krašto kultūros sąjungą, Kultūrbundą]. Jis koordinavo ir skatino priešišką Lietuvai veiklą. Pasikeitus politinei situacijai, rugsėjo 30 d. Klaipėdoje pradėjo veikti Vokietijos konsulatas (jame dirbo iki 50 žmonių). 1925 Kultūrbundas pertvarkytas į partijas: Memelländische Landwirtschaftspartei [Klaipėdos krašto žemės ūkio partija] ir Memelländische Volkspartei [Klaipėdos krašto tautos partija]. 1928 įsteigtas slaptas Vokietijos nacionalsocialistų partijos (NSDAP) Klaipėdos krašto skyrius (vadai Theodoras Sassas ir Hahnas Roppas). Priešiška Lietuvai veikla suintensyvėjo Vokietiją 1933 pradėjus valdyti Adolfui Hitleriui. Klaipėdos krašte veikusios vokiečių partijos pertvarkytos į nacistines: Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets [Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga; steigėjas ir vadas Ernstas Neumannas] ir Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des Memelgebiets [Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjunga; steigėjas ir vadas T. Sassas]. Vokietijos nacistinių ir kitų revanšistinių organizacijų veiklos centru tapo Verein für das Deutschtum im Auslande [Vokietybei užsienyje remti susivienijimas], kuris 1933 virto nacių sąjunga Volksbund für das Deutschtum im Auslande [Vokietybei užsienyje remti tautinė sąjunga]. Kad naciai galėtų sėkmingai vykdyti Rytų politiką, 1933 gegužę Berlyne įsteigtas Rytprūsių organizacijų centras Bund Deutscher Osten [Vokiečių Rytų sąjunga], trumpiau Ostbund. Šios nacių revanšistinės organizacijos bei jų karinės formuotės vykdė priešišką Lietuvos valdžiai veiklą, telkė smogikų būrius, terorizavo lietuvių patriotus ir rengė ginkluotą sukilimą. Nacių partijų veiklą Lietuvos vyriausybė uždraudė, jų vadai E. Neumannas, T. Sassas bei jų bendražygiai suimti ir 1935 III 26 nuteisti kalėti. Tai buvo pirmas ir iki 1945 vienintelis nacionalsocialistų naciai teismas Europoje (1934 XII–1935 III Kaune). Vokietija stengėsi įvairiomis priemonėmis paveikti teismo procesą. Ji 1936 III 7 pareiškė, kad nebesilaikys Lokarno sutarčių, t. p. ir Versalio taikos sąlygų; siekdama praplėsti „gyvybinę erdvę į Rytus“, pradėjo sparčiai ginkluotis. Susidarius itin nepalankioms aplinkybėms, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir Vokietijai reikalaujant, Lietuva buvo priversta paleisti Klaipėdos krašto nacių vadus. Jie dar labiau įžūlėjo. Neumannas 1938 lapkritį paskelbtas Klaipėdos krašto hitlerininkų vadu. Lapkričio 14 įsteigta krašto Vokiečių kultūros sąjunga (vok. Kulturverband). Suburti nacių tvarkos būriai, vėliau pagalbinė vokiečių policija. Lietuva ir lietuvininkai iki 1939 sėkmingai priešinosi Vokietijos ir Lenkijos planams krašte. Vis dėlto nacistinė Vokietija privertė nusileisti net didžiąsias valstybes ir nesulaukusi jų pasipriešinimo 1938 okupavo Austriją, 1939 III 15 Čekoslovakiją, o 1939 III 22–23 ir Klaipėdos kraštą.

12. Žemės ūkis. Klaipėdos krašto dvarininkai, daugelis jų vokiečiai, gaudavo materialinę paramą iš Vokietijos, todėl nenorėjo nuo jos atsiskirti. Žemės ūkio atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo kreditavo įvairūs vokiečių valdomi bankai, todėl krašto žemės ūkyje (180 800 ha naudmenų, arba 63,5% Klaipėdos krašto ploto) dominavo vokiečiai. Lietuvos valdžia 1930 atliko visuotinį žemės surašymą. Rasta 12 565 ūkiai, 11 365 jų (90,5%) buvo nedideli – 1–30 ha. Nedideliems ūkiams priklausė 103 790 ha naudmenų, vidutiniškai po 8,3 ha ūkiui. Didelių ūkių (30–100 ha) buvo 1 070 (8,5%), jiems priklausė 48 459 ha naudmenų, vidutiniškai po 45,3 ha ūkiui. Dvarų (100 ha ir daugiau) buvo 130, jiems priklausė 28 569 ha žemės naudmenų, vidutiniškai po 219,8 ha. Ūkiuose dirbo apie 41 000 žmonių. Prekyba žemės ūkio produkcija naudotasi ir politiniais tikslais. Vokietija 1934 paskelbė Lietuvai blokadą (nepirko žemės ūkio produkcijos). Ji Klaipėdos kraštui buvo sušvelninta. Vidaus rinkoje kainos vis tiek sumažėjo (pvz., rugių 1 cnt 1926 kainavo 28,3 Lt, 1936 – 7,7 Lt, bulvių atitinkamai 7,6 Lt ir 2,85 Lt). Smulkieji ūkininkai buvo įsiskolinę. Direktorija 1934 iš varžytinių pardavė 169 ūkius. Lietuvos valdžia rėmė ūkininkus: Žemės ūkio banko trumpalaikės paskolos pakeistos ilgalaikėmis, mokėti priedai už gyvulių eksportą (1930–1935 Maistas iš Klaipėdos krašto ūkininkų supirko apie 25 000 kiaulių). 1936 VIII 5 Berlyne pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos prekybos sutartis panaikino blokadą ir sudarė prielaidas plėsti žemės ūkio produktų gamybą. Krašto žemės ūkio produktų eksportas 1938 sudarė žymią dalį Lietuvos Respublikos eksporto: sūrių 99%, galvijų 53%, kiaulių 16%, arklių 9%, kiaušinių 4%, sviesto 3%. Lietuvos vyriausybė skatino grįžti iš Amerikos išeivius lietuvius ir kurtis Klaipėdos krašte, pirkti ūkius ir dvarus (1 ha žemės kainavo nuo 800 iki 1 000 Lt). Vyriausybė 1937 IX 6 paskelbė žemės nusavinimo kariuomenės, susisiekimo, uosto ir muitinių reikalams įstatymą, kuris turėjo palengvinti įgyvendinti valstybinius projektus ir programas (11 lentelė). Klaipėdos krašto ūkininkai būrėsi į kultūros, ūkio ir politines organizacijas. Žymiausios: Ūkininkų draugija ir Laukininkų centras.

Dar skaitykite: laukininkystė Klaipėdos krašte, Klaipėdos krašto dvarai.

13. Pramonė. Krašto pramonės didžioji dalis nuo seno telkta Klaipėdoje. XX a. pradžioje ten veikė celiuliozės fabrikas, 2 laivų statybos ir remonto įmonės, trąšų fabrikas Union, 2 alaus daryklos ir kita. Klaipėdos krašte veikė lentpjūvių (Šilutėje, Rusnėje ir kitur), skerdyklų (Šilutėje, Priekulėje, Pagėgiuose ir kitur), plytinių (Priekulėje, Vilkyčiuose ir kitur), malūnų (Juknaičiuose, Agluonėnuose, Piktupėnuose ir kitur). Daug amatininkų dirbo Šilutėje, Pagėgiuose, Priekulėje, Kintuose, Rusnėje, Vilkyčiuose ir kitur. Kraštui susijungus su Lietuva, pramonė turėjo integruotis į Didžiosios Lietuvos pramonę. Klaipėdos krašto konvencija nustatė, kad plėtojant ūkį gali dalyvauti Lietuvos valdžia, Klaipėdos krašto autonomijos valdžia ir privačios bendrovės, firmos bei asmenys. Ūkinės veiklos galimybės buvo suteiktos ir kitų valstybių piliečiams. Tai įpareigojo Lietuvos valdžią intensyviai pertvarkyti ir plėsti Klaipėdos krašto ūkį (įsteigti „Maisto“, „Pienocentro“, „Lietūkio“, „Žuvies“, Statybos, Lietuvos eksporto bendrovių skyriai). Klaipėdos krašto valdžia įsteigė Žvejybos rūmus, globojo anksčiau veikusias pramonės įmones. Pramonininkai sparčiai steigė naujus fabrikus, plėtė pramonę. 1939 pradžioje krašte veikė 190 įmonių (14,4% veikusių Lietuvoje), jose dirbo 9 795 žmonės (25,6% dirbusių Lietuvos įmonėse). Apie 1/3 Klaipėdos krašto pramonės gaminių eksportuota. Kai kurie jų sudarė pagrindinę Lietuvos eksporto dalį: celiuliozė, fanera, degtukų šiaudeliai, trąšos – 100%, medvilniniai verpalai – 60% (12, 13 lentelės). Baigti Klaipėdos krašto pramonės integravimą į Lietuvos ūkį sutrukdė 1939 kovo įvykiai.

Dar skaitykite Klaipėdos krašto pramonė.

14. Sveikatos apsauga ligoninės, vaistinės.

15. Susisiekimas. Per Klaipėdos uostą nuo seno Didžioji Lietuva gyvai prekiavo. Ten plaukta Nemunu ir Kuršių mariomis. 1853 nutiestas plentas tarp Tilžės ir Klaipėdos. 1873 pradėjo veikti Klaipėdos kanalas. 1875 baigtas tiesti Tilžės–Klaipėdos geležinkelis, po 1906 – siaurieji geležinkeliai: Šilutė–Kulėšai, Pagėgiai–Smalininkai, Klaipėda–Plikiai, Klaipėda–Dovilai–Laugaliai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje krašte nutiesti plentai: Šilutė–Rusnė, Priekulė–Sakučiai–Kintai–Ventė, Klaipėda–Dovilai ir kiti. 1923 III 10 perkėlus muito sieną prie Nemuno, reikėjo sujungti Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susisiekimo arterijas. Klaipėdos kraštui prisijungiant prie Lietuvos, daug diskusijų sukėlė uosto statuso nustatymas, laivybos Nemunu taisyklės. Tai nustatyta Klaipėdos krašto konvencijoje ir jos prieduose, leidus Klaipėdos kraštą integruoti į Didžiąją Lietuvą. 1932 sujungtas Klaipėdos krašto geležinkelis su vadinamuoju Žemaičių geležinkeliu. Jis sujungė Klaipėdą su Plunge, Telšiais ir Šiauliais. 1930–1938 nutiestas Žemaičių plentas sujungė Klaipėdą su Kaunu. Iš Klaipėdos į Kauną skraidė lėktuvai. 1935 nupirktas jūrų prekybos pirmasis laivas Maistas. 1936 įsteigta laivininkystės bendrovė Lietuvos Baltijos Lloydas, nupirkti prekiniai laivai Kretinga, Utena ir kiti. 1938 įkurta mišri Lietuvos–Anglijos prekybos bendrovė; su jos vėliava du britų laivai plaukiojo iš Klaipėdos į Halį. Klaipėdoje statyti laivai (Lindenau laivų statykla, Klaipėdos laivų dailidžių kooperacinė bendrovė). Tai spartino Klaipėdos krašto integravimąsi į Lietuvą. Plečiantis ūkiui, reikėjo moderninti ir plėsti susisiekimo priemones. LR susisiekimo ministerija numatė Klaipėdoje įrengti modernų aerouostą, pastatyti geležinkelio prekių stotį, praplėsti jūrų uostą, tačiau tinkamų laisvų žemės sklypų neatsirado. Lietuvos vyriausybė 1937 IX 6 priėmė Žemės nusavinimo įstatymą. Vokietija juo pasipiktino, Direktorija atsisakė jį vykdyti. Vyriausybei teko įstatymą taisyti. Dėl to iki 1939 okupacijos Lietuvos susisiekimo ministerijos numatyti kai kurie dideli darbai Klaipėdoje liko neįgyvendinti.

Lietuva. 1920, nr. 6; Statistikos žinios. 1927, 1931, 1933, 1934; Mūsų žinynas. K., 1930, t. XIX; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda,1932; V., 1989; Vanagaitis J. Kovos keliais. 1938; Klaipėdos krašto vyriausybės žinios. 1934. Nr. 134; Skrupskelis I. Pralaimėjimų bare // Židinys. Nr. 12, V., t. XXVIII. K., 1938; Lietuvos statistikos metraštis. 1925–1938; Basalykas A. Lietuvos TSR fizinė geografija. V., 1965, t. II; Mikulicz S. Klaipėda w polityce europejskiej. Warszawa, 1976; Kaunas D. Mažosios Lietuvos spaustuvės 1524–1940 m. V., 1987, p. 45–17; Galvanauskas E. Kova dėl Klaipėdos // Baltija V., 1989; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990, p. 342–389; Kurschat H. Das Buch von Memelland. Oldenburg, 1990; Šilas V., Šambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje. V., 1990; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1991, t. IV. p. 635–724; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992, p. 101–244; Kaunas D. Donelaičio žemės knygiai. V., 1993, p. 169–214; Žalys V. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–39 metų. Lüneburg, 1993; Juška A., Mališauskas J., Pupšys V. Lietuvininkų žemė. Kaunas, 1994; Matulevičius A. Mažoji ir Didžioji Lietuva. Lietuvininkai ir lietuviai // Lietuvos mokslas. V., 1994, t. 2, kn. 2–3; Tamošiūnas J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983–1993. Kaunas, 1994; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Lietuvininkų kraštas. K., 1995; Lietuvininkų žodis. K., 1995; Šilas V. Tautiškumo netektis Mažojoje Lietuvoje ir lietuvių kilmės kitataučiai // Atgimimas. 1995, Nr. 17; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Gustaitis A. Kaip toli Lietuva nuo Prūsijos // Dirva. 1996, Nr. 13; 1997, Nr. 17, 18; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. V., 1996; Gliožaitis A. Lietuvos kariuomenės geodezijos, topografijos ir kartografijos darbų, atliktų 1920–39 metais, apžvalga // Karo archyvas. V., 1997, t. XIV; Urbonas V. Lietuvių laikraštis. V., 1997; Lašas V., Pupšys V. Klaipėdos medienos istorijos puslapiai. Klaipėda, 1998; Nuo Mažvydo iki Vydūno. V., 1998; Arbušauskaitė A. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. Klaipėda, 2001.

Algirdas Antanas Gliožaitis

Iliustracija: Klaipėdos kraštas 1919–39

Iliustracija: Klaipėdos kraštas. Atvirukas. Kauno pašto antspaudas 1940 11 10 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Amerikos lietuvių plakatas „Valio klaipėdiečiai“ skirtas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos, 1923 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Žemėlapis. Klaipėdos kraštas, 1935 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų