Rambynas

Rambýnas, kalnas (dabar mišku apaugusi aukštuma) dešiniajame Nemuno krante tarp Bitėnų ir Bardinų kaimų, Pagėgių apskrityje, apie 10 km į šiaurę nuo Ragainės ir į rytus nuo Tilžės. Viena iš Vilkyškių moreninio gūbrio kalvų. Aukštis 46 m virš jūros lygio ir 40 m virš Nemuno vidutinio horizonto. Toponimas Rambynas giminingas prūsų vardams. 1835 dėl potvynio nuskilo Rambyno viršūnės dalis (kurį laiką Nemuno vaga iš dalies buvo užtvenkta, kol prasiveržė vanduo). 1878 ir 1926 nuslinko stataus šlaito dalis. Būta ir mažesnių slinkimų. Rambynas ir jo apylinkės buvo gyvenamos nuo seno. Tai rodo VI periodo baltiško tipo žalvarinis įmovinis kirvis ir kiti senovės radiniai iš žalvario amžiaus pabaigos (600–500 m. prieš Kristų). Aptiktas III–XII a. kapinynas su įvairiomis įkapėmis bei papuošalais. Rambynas buvo lietuvių alkavietė (alkai), šventasis miškas ir galbūt pilis. Kai kurie istorikai spėja Rambyne buvus skalvių pilį Ramigę, kurią kryžiuočiai 1275 sunaikino. Rambynas daugiausia žinomas kaip vakarų lietuvių apeigų vieta. 1385 ir 1395 kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose pirmą kartą minimas Rambynas, šalia jo iš rytų pusės – šventasis miškas. 1595 Casparas Hennenbergeris Didžiojo Prūsijos žemėlapio paaiškinimuose pažymėjo, kad Rambynas laikomas šventuoju kalnu ir kad Norinčios ant jo užkopti moterys turi būti švarios ir pasipuošusios. Jeigu jos užkopia nešvarios, basos ir nepasipuošusios, tai suserga. Georgo Christopho Pisanskio knygoje Apie garsiuosius Prūsijos karalystės kalnus (1769) rašoma, kad senovės papročiu čia atliekamos pagoniškos apeigos, nors dvasininkai jas draudžia. XIX a. pradžios autoriai teigia, kad tuo metu žmonės keliavo į Rambyną maldauti sveikatos, vaisingumo ir kitų malonių. Ant kalno gulėjęs didelis lygiu paviršiumi, pasvirusiu į pietus, akmuo, ant kurio lietuviai dėdavę aukas dievams; jo apimtis buvo apie 10 m. Aukščiausia pusė 2,82 m, žemesnė – apie 1,57 m, akmuo buvo giliai įsmigęs į žemę. 1811 jis suskaldytas, kada Bardėnų malūnininkas Švarcas panorėjęs akmenį panaudoti savo girnoms. Jis gavo iš valdžios leidimą akmenį pasiimti, tačiau niekas iš apylinkės gyventojų nedrįsę jam padėti. Šiam reikalui iš Tilžės atsigabenęs 3 vokiečių darbininkus. Malūnininką ir akmenskaldžius ištikusios įvairios nelaimės: juos laumėms prakeikus beskaldant akmenį vienas darbininkas apakęs, kitas jį beritindamas susižeidęs koją ir jos netekęs, dar kitas susirgęs ir netrukus miręs. Švarcą radę girnakmenio prislėgtą ir pasmaugtą. Tai dar labiau sustiprino prietaringą žmonių pagarbą kalnui. Išlikę daug pasakojimų ir legendų apie Rambyną. Pagal Matą Pretorijų prūsai Rambyną laikė šventu. 1837 jį išgarsino Eduardas Gisevius, kuris paskelbė įvairių padavimų apie kalną (dalis galbūt jo paties sugalvoti). Jis teigė, kad Rambynas buvo skalvių šventovė, čia lietuviai garbinę dievus – Patrimpą, Laimą, aukuro akmenyje buvęs iškaltas šventyklos atvaizdas, kalavijas, gyvulių, kurie čia aukoti, pėdos ir kiti ženklai. E. Gizevijus aukuro akmens nematė, o ankstesni šaltiniai akmens ženklų nemini. Pagal padavimus, akmenį ant Rambyno esą užritinęs dievas Perkūnas, po juo pakasė aukso dubenį ir sidabrines akėčias ir pasirinko Rambyną savo buveine. Perkūnas laikytas ir vaisingumo dievu, todėl į Rambyną atkeliaudavę maldininkai. Pasak kitos legendos, ant Rambyno akmenį padėjęs milžinaitis Rambynas, kai milžino tėvo Nemuno trys sūnūs buvo išsiųsti laimės ieškoti. Po 3 metų grįžęs sūnus Tilžaitis parsinešė kalaviją, kitas – stebuklingą varpą: kai tuo varpu paskambindavo, visi žmonės geresni pasidarydavo. Jaunesnysis Rambynas parsinešė didelį akmenį, kurį paaukojo Perkūnui, sakydamas, kad tai yra aukuras, ir apsigyveno ant kalno. Ilgainiui čia susidaręs lietuvių dievų olimpas su Kriviais Krivaičiais (krivis), vaidilutėmis, burtininkais, laumėmis. Kryžiuočiams užėmus kraštą Rambyną turėję palikti visi dvasininkai. Išvykdami kai kuriuos brangius liturginius daiktus į žemę užkasę, kitus su savimi pasiėmę. Laumės, negalėdamos gyventi Rambyne, jį užbūrusios: kol niekas nepajudinsiąs akmens, Lietuvos laimė nepaliksianti. Pasak Otto Glagau, kuris Rambyną apsilankė 1867, dar šio amžiaus pradžioje nė vienos vestuvės nepravažiuodavo pro šalį, kad neužkoptų pasimelsti prie alkakmenio. Buvo įprasta kaip auką palikti keliaraiščius, keletą pinigėlių ar kitokią smulkmeną. Gerbta sena trikamienė liepa, augusi kalno papėdėje (Laimos liepa). Nuo XIX a. pabaigos ant Rambyno lietuvininkai šventė Jonines (1896 „Birutės“ draugija suorganizavo lietuvių šventę su vaidinimu) ir kitas šventes. Rambynas buvo privati nuosavybė, tad rengti šventes buvo keblu. 1896 Birutės draugijos visuotinis susirinkimas nutarė nupirkti dalį Rambyno ir taip padaryti šią vietą prieinamą visiems lietuviams. 1910 nupirkta vakarinė kalno dalis (11 margų, arba 280,8 aro) už 11 000 dolerių. Pirko už draugijos lėšas nariai Dovas Zaunius, Jonas Smalakys, Jurgis Lapinas ir Sintautas. Pinigus skolino draugijos nariai prekybininkai J. Smalakys, Mikelis Plota ir Martynas Smaliejus. Vokiečiai nebuvo suintersuoti tokia lietuvininkų veikla ir siekė, kad Rambynas būtų parduotas iš varžytinių (Birutė neturėjo pakankamai lėšų sumokėti už pirktą žemę), todėl jis buvo užrašytas statybos meistrui Ensiui Gaigalaičiui iš Leipcigo (Vokietija), kuris 1908 Rambyną perleido broliui kunigui Viliui Gaigalaičiui. Vieną sklypą turėjo Tilžės sodų pagražinimo draugija (vok. Gartenverschönerungsverein), vėliau įsigijo kitą sklypą Tilžės apskrities valdyba (V. Gaigalaičio sklypas buvo tarp jų). Visam kalnui įsigyti 1910 įsteigta draugija „Rambynas“. Kad sukauptų lėšų, draugijos nariai turėjo įnešti tam tikrą pinigų sumą. Už lankymąsi ant Rambyno buvo imama 10 pfenigų (0,1 markės). Pinigai skirti kalnui prižiūrėti. 1913 sumanyta pastatyti paminklą Kristijonui Donelaičiui, 1914 įsteigtas Donelaičio paminklui statyti komitetas, bet dėl įvairių nesutarimų ir lėšų trūkumo statyba nebuvo pradėta, Pirmasis pasaulinis karas šį sumanymą ir kalno pirkimą nutraukė. Tarpukariu draugijos „Aukuras“ iniciatyva iš Kilačio buvo nupirktas 4 ha žemės sklypas kalno rytiniame pakraštyje su nameliu ir sodeliu, kuriame vasarodavo Vydūnas, sutvarkytas pats kalnas, jo aplinka, keliai. Vietoj suskaldyto akmens Martyno Jankaus rūpesčiu 1928 pastatytas akmeninis aukuras. V. Gaigalaitis nepritarė pagoniškoms apeigoms savo sklype, bet dėl jo nugriovimo į teismą nesikreipė; dėl to šventėse ant Rambyno nedalyvaudavo. Aukurą naciai 1939 nuvertė; po Antrojo pasaulinio karo iš naujo pastatytas, kelis kartus perstatytas, dabartinis aukuras sumūrytas iš akmenų (šalia jo yra senasis aukuro akmuo). 1928 įsteigta ir pradėta rašyti „Amžinoji Rambyno kalno knyga“ (saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kopija – muziejuje Bitėnuose), joje daromi nauji svečių įrašai. Vienas pirmųjų kūrinių apie Rambyną gali būti Vydūno eilėraštis Lankymas Rambyno (išsp. Aušroje 1897, slapyvardžiu Aidas). Antanas Žmuidzinavičius sukūrė paveikslą Reginys iš Rambyno (1937). Keletą piešinių ir iliustracijų Rambynui skyręs Adomas Brakas. 1968 kraštotyrininkai ir žygeiviai ant Rambyno iškilmingai pažymėjo Vydūno 100-ąsias gimimo metines.

Kovos keliais. Klaipėda, 1938; LE; Rambynas. V., 1987; Sadonis S., Toleikienė K. Senasis Rambynas ir jo Vaidila. Šilutė, 2005.

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Martynas Jankus prie vėliavos ir Amžinosios Rambyno kalno knygos su Panemunės muitinės viršininku Valatkevičiumi, dukra Elze ir Vydūnu, apie 1928 / Iš Prano Alšėno knygos „Martynas Jankus“, 1967

Iliustracija: Martynas Jankus savo kabinete, apie 1930 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“ 1983, Nr. 19

Iliustracija: Rašytoja Ieva Simonaitytė ant Rambyno kalno, apie 1937 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Priekuliškiai Rambyne: antroje eilėje antras iš dešinės – mokytojas Jonas Užpurvis, 1930 / Iš Viliaus Ašmio šeimos albumo

Iliustracija: Rambyno šventėje kalba Vydūnas, 1925 / Iš Vaclovo Bagdonavičiaus rinkinio

Iliustracija: Garlaiviui „Rambynui“ nereikėjo speciliai įrengtų prieplaukų, apie 1930 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1988, Nr. 80

Iliustracija: „Aukuro“ ūkio namelis su sodu Rambyne, 1935

Iliustracija: Rambyno šventė, 1932

Iliustracija: Griūvąs Rambynas, apie 1936

Iliustracija: Rambyno šventės programa, 1938 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1982, Nr. 5, p. 33

Iliustracija: Paveikslas „Nugrivęs Rambyno kalnas“, 1835 / Iš MLEA

Iliustracija: Žvilgsnis į Nemuną nuo Rambyno, 1990

Iliustracija: Rambynas, 1840 / Iš MLEA

Iliustracija: Mokytojai Birutė ir Kazimieras Žemguliai uždega „Sueigos pas Martyną Jankų“ laužą, 2002

Iliustracija: Atvirukas „Nemunas su Rambynu, senovės lietuvių šventkalniu“, XIX a. pabaiga / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Pradedami Rambyno archeologiniai kasinėjimai, 2002

Iliustracija: „Užeiga ant Rambyno“, atvirukas, 1924 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio