Laima

Láima, Láimė, Laimẽlė, lietuvių ir latvių likimo bei sėkmės deivė. Lietuvių Laima anksčiausiai paliudyta Mažosios Lietuvos šaltiniuose. 1666 Vilhelmo Martinio lotyniškame įvade Danieliaus Kleino giesmynui pirmą kartą minima Laimele. Šaltiniuose Laima apibūdinama kaip likimo ir laimės deivė. Matas Pretorijus (XVII a.) Laimą laiko gimimo, Jokūbas Brodovskis (XVIII a.) – sėkmės, Pilypas Ruigys (1747) – gimimo ir sėkmės deive. Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne (1800) minima Laima. 1775 Gotfriedas Ostermeyeris rašė: Laima arba Laimė – žmogaus vadovė nuo gimimo iki jo amžiaus galo, laimės ir nelaimės deivė. Ta jų Laima visai savavališkai paskirdavo žmogui gerą ar blogą buitį, ir niekas negalėdavo pakeisti, kas jam buvo nuskirta. Iki šių dienų išlikęs priežodis Taip Laima lėmė arba Tai jau jo likimas. 1869 Otto Glagau rašė, kad lietuviai esą dideli fatalistai, imdamiesi ko nors svarbesnio, sakydavę: Su Laima laimėsiu. Nors Laima nepaminėta pagrindinių dievų XIII–XV a. sąrašuose, ji buvo labai svarbi asmens, šeimos ir bendruomenės religiniame gyvenime. Tai rodo baltų laimės samprata. Jie laimę supranta kaip globalinę sąvoką, apimančią žmonijai teikiamas gyvenimo galimybes, o Laimą – kaip žmogaus asmeninės laimės dalies (Dalios) lėmėją. Laimų, arba Dalių, yra daug, kartais jos labai konkrečios, pvz., žmogus gali turėti bičių Laimą (jam sekasi bitininkauti), karvių Laimę (eina rankon karvės), prekybos Laimą ir kita. Žmogus, kuriam nesiseka, neturi Laimos. Žmogaus laimę buvo stengiamasi užtikrinti daugeliu apeigų, pradedant nuo gimimo, pvz., nešamo vandens pirmą kartą naujagimiui prausti nevalia nė lašo išlaistyti, kad neišsilietų viso gyvenimo laimė. Šis vanduo vadinamas Laimos vandeniu. Išpylus jį tvarte, po ėdžiomis, vaikas turės arklių Laimą, prie židinio – namų Laimą. Ar šios deivės palankumas lydės žmogų įvairiose gyvenimo srityse, jam dirbant ir keliaujant, buvo bandoma sužinoti iš pranašysčių (pranašautojai). Dar viena Laimos hipostazė – namų Laima, gyvenanti po slenksčiu, krikštasuolėje, naktį šokanti ant aslos. Tai namų globėja, lemianti visokeriopą namų sėkmę: žmonių ir gyvulių sveikatą, vaisingumą, turtą. Namų Laimai buvo skiriama daug statybos ir įkurtuvių ritualų. Iki XX a. išlikę magiškų papročių, kaip išsinešti svetimų namų laimę ir kaip ją šeimininkams susigrąžinti atgal. Ypatinga Laimos funkcija – gimdyvių ir naujagimių globa. Ypač tai gausiai liudija latvių krikštynų dainos. Laima vadinama Gimimo deive dėl išskirtinių apeigų, atliekamų per gimtuves ir krikštynas, kurių tikslas – kūdikiui užtikrinti gerą Laimą. Lietuvių mitologijoje Laima kaip gimimo deivė siejama su jos priešybe Giltine (pasakose jos yra seserys, jojančios ant to paties žirgo). Laima leidžia žmogui ateiti į šį pasaulį, užtikrina sėkmingą gimimą, išleidžia pro kaulų vartus (greičiausiai su tuo sietina A. Salio etimologija Laima < laidma < leisti), o Giltinė nutraukia gyvenimą. Laima ir Giltinė nuolatos grumiasi dėl žmogaus laimės. Laima visuomet eina žmogui iš dešinės ir jį saugo, o Giltinė – iš kairės ir kenkia. Tautosakoje Laima turi savitą mitinę raišką. Sakmėse dažnai figūruoja ne 1, o 3 Laimos, kurios kūdikiui gimstant už lango garsiai lemia likimą. 3 seserys Laimos (latvių vadinamos Laima, Dėkla ir Karta) atitinka 3 likimo deives: graikų Moiras, romėnų Parkas (Parces), romaniškųjų tautų Fata, Fada, germanų Nornas. Kartais likimą parodo Laimos drabužiai (puošnūs arba prasti), Laimos namai (pilni gėrybių arba tušti). Ornitomorfinė Laimos raiška – gegutė, kukavimu pranašaujanti laimę arba nelaimę. Asmeninė deivė Dalia pasakose vaizduojama kaip gulbė. Laimos juosta vadinama vaivorykšte. Kaip oro ir su vandeniu bei ugnimi susijusi deivė, baltų dievų panteone Laima gretintina su Perkūnu ir Aušrine.

L: Ostermeyer G. Kritischer Beitrag zur altpreussischen Religionsgeschichte. 1775; Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīgā, 1936; Biezais H. Die Hauptgöttinnen der alten Letten. Uppsala, 1955; Greimas A. J. Tautos atminties beieškant: Vilnius/Chicago, 1990, p. 185–253; Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, p. 56–82.

Vytautas Gocentas

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: Laima. Iš raižinių ciklo „Deivių sutartinė“, 1995. Moters stuomuo su trijų merginų galvomis. Ši gegutės pavidalo deivė iškukuoja, kiek metų liko žmogui gyventi, ir linki laimės arba nelaimės. Tai saulės skritulys, besisukantis virš mūsų, nurodantis mus lydinčią metų kaitą, tai šventas žaltys, savo gyvybingumu teikiantis mums sveikatos ir stiprybės