pranašautojai

pranašáutojai, burtininkai, burionys, burtamečiai, dvasininkų kategorija senųjų lietuvių ir prūsų religijoje; ženklų aiškintojai, suteikiantys žinių apie žmogaus likimą, sėkmę ar nesėkmę, praeities ir ateities įvykius. Martynas Mažvydas (1547), Jonas Maleckis (1551), Jonas Bretkūnas (1590), Matas Pretorijus (XVII a. pradžia) ir kiti XVI–XVII a. autoriai pranašautojus vadino burtininkais. Šis pavadinimas kilęs nuo žodžio burta, reiškusio spėjamąjį (būrimo) pagaliuką, lazdos ar šakos atkirtimą, keturkampį medžio gabalą, naudotą pranašavimui. Burtininkai – tai pranašautojai, spėję mesdami burtus. Pranašavimą medžio gabalėliais minėjo XIII a. Eiliuotoji Livonijos kronika. M. Pretorijus aprašė pranašautojus metant 3 piršto narelio dydžio medinius pagaliukus, kurie krisdami gerąja puse į viršų, rodę sėkmę (panašius, bet baltai ir juodai dažytus runų pagaliukus naudojo germanai). J. Bretkūnas ir M. Daukša burtininkus sinonimiškai vadino žyniais, Pretorijus juos tapatino su vaidilomis. Visos šios dvasininkų kategorijos susijusios su žinojimu ir dievų ženklų aiškinimu. Vėliau žodžio burtininkas reikšmė išplėsta ir taip imta vadinti pranašautojus, buriančius iš įvairių ženklų, pvz., Pretorijus minėjo daug burtininkų specializacijų: kraujučiai, putonys, paukštučiai, žvėručiai, žvaigždžiūronys, vaškonys, ūdonys, sietonys, saitonys ir kiti. Tas pats pranašautojas galėjo specializuotis keliose srityse. Burtų metimas – XIII–XVII a. šaltiniuose gerai žinoma realija. Jie buvo metami spėjant karo žygių sėkmę (ar verta pradėti; pradėjus – ar nėra pavojaus, pasalos). Anot P. Dusburgiečio, pagal prūsų papročius nei vienas svarbesnis darbas nebuvo pradedamas nemetus burtų, šitaip neatlikus apeigos dievams. XVII a. metant burtus pranašauta, ar pagis sergantis gyvulys, ar pavyks surasti vagį ir kita. Burtų metimas kaip būdas sužinoti sėkmę ir nesėkmę, susijęs su baltiška laimės koncepcija, Laimos lėmimu. Žodis burta metonimiškai reiškia dalią ir dalį; XVI a. Lietuvoje metant burtus buvo pasidalijama žemė.

L: Mannhardt W. Letto-preussische Götterlehre. Rīgā, 1936, p. 549−

Daiva Vaitkevičienė