paukštučiai

paukštùčiai, pranašautojai, pagal paukščių elgesį nusakydavę nežinomų dalykų būklę, išpranašaudavę ateities sėkmes ar nesėkmes (kelionėje, kare, teisme). Paukštučius aprašo Matas Pretorijus (XVII a.). Būrimas iš paukščių baltų žemėse minėtas daug anksčiau. 1075 Adomas Brėmenietis rašė: kuršių žemėse yra daugybė augurų (pranašautojų pagal paukščių skrydį) ir nekromantų, pas kuriuos vykę žmonės iš viso pasaulio. Anot XIII−XIV a. Livonijos kronikų, iš paukščio giedojimo pranašauta karo žygio sėkmė; paukščio skrydis išduodavęs priekyje buvusią priešo pasalą. XVI a. apie būrimus iš paukščių užsiminė Janas Lasickis ir Mykolas Lietuvis. M. Pretorijus aprašė pranašavimo būdus: paukštučiai burdavo iš paukščių skrydžio krypties, elgesio, klyksmo, tarpusavio kovų ir kitų ženklų. Gandras reiškęs laimę, kregždės – gaisrą, erelio klyksmas – svečią, vištos kudakavimas – vaidus. Paukštučių pranašavimo aplinkybės: ankstų rytą vaidila apsirengdavo baltais drabužiais, užlipdavo ant kalno ir atsistodavo veidu į rytus. Tuomet kreiva lazda (krivulė) apibrėždavo ore platų ratą ir stebėdavo į jį įskridusių paukščių elgesį. Paukštučiai pranašavę vien iš paukščių skrydžio, vadinamieji lėkučionys. Paukštučiams artimi žvėručiai, pranašavę iš laukinių žvėrių elgsenos, pasirodymo aplinkybių, sveikumo ir kitų požymių.

L: Mannhardt W. Letto-preussische Götterlehre. Rīga, 1936, p. 12, 551, 557, 558; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1. V., 1996, p. 374, 313, 484.

Daiva Vaitkevičienė