krivūlė

krivlė, simbolinė lazda žmonėms į sueigą (kuopą) šaukti, senovėje krivio, vėliau seniūno (šaltyšiaus) valdžios ženklas. Krivūlę. kaip krivio ženklą pirmą kartą minėjo Petras Dusburgas (1326) Prūsijos žemės kronikoje: krivio pasiuntinys siunčiamas su lazda (cum baculo) ar kitu žinomu ženklu. Mato Pretorijaus (XVII a.) Prūsijos įdomybių rankraštyje nupieštas krivis su krivūle, minėta, kad Gumbinės apylinkių kaimo seniūno lazda vadinta krivūle (Krywule). Krivūlė nešta kaimyno pas kaimyną, taip kviesta į kuopą – sueigą reikalams aptarti. M. Pretorijaus piešinyje matyti, kad įvairių kaimų krivūlės skyrėsi, medinės lazdos įmantriai išraitytos. Pagal krivūles galima nustatyti kaimus. Spėjama, kad po krašto krikšto, nykstant krivių institucijai, krivūlės kartu su tradicijomis ir papročiais perėjo į kaimų vyresniųjų, vėliau – į seniūnų rankas. Krivūlės etimologija sietina su būdvardžiu kreivas – netiesus, kumpas, sukrypęs ir vediniu iš jo krivuliu – kreivas daiktas; kreivas medis, rąstas; lenktuvas siūlams lenkti ir kita. Gotfrydas Ostermejeris (XVIII a.) rašė, kad krivūlė daryta iš kastinio medelio pašaknio, yra paprastos lazdos ilgio, su gumbais ir kreivumais. Kreiva lazda ypač mėgta, todėl ir vadinta Kriwule. Krivūlės gamintos iš susilanksčiusių, kreivai nuaugusių jaunų medelių kamienų, medžių šakų ar šaknų. Manoma, kad krivūlių gamintojai iš anksto išlankstydavo medelį ir leisdavo jam paaugti. Spėjama, kad krivūlėms gaminti naudotas kadagys, beržas, ąžuolas, lazdynas ar tam tikrą mitologinę reikšmę turėjusios medžių bei krūmų rūšys. XIX a. I pusėje Rytprūsiuose aukštosios valdžios nurodymu krivūlės keistos tiesiomis medinėmis lazdomis su žalvario ar kito metalo antgaliu. Lietuvininkai nenoriai atsisakė tradicinių krivūlių. Norėdamas sušaukti kaimo sueigą (krivūlę), seniūnas per kaimą paleisdavo krivūlę, kurią vienas kiemas perduodavo kitam. Krivūlė perduota su seniūno nurodymu, kada susirinkti. Skubioms sueigoms paleista krivūlė žymėta kokiu nors ženklu, pvz., į krivūlės plyšį įsprausta gandro plunksna (kaip Paprūsės–Sūduvos kaimuose). Vėliau žodinį seniūno nurodymą pakeitė prie krivūlės pritvirtinta lentelė ar kortelė su perduodama žinia. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą krivūles-lazdas prisiminė tik senieji lietuvininkai. Krivūlė galėjo išnykti XIX a. viduryje. Ją pakeitė seniūno antspauduota kortelė (raštelis), t. p. vadinta krivūle su nurodyta sueigos diena ir valanda, kartais – svarstytini klausimai, sueigos vieta (jeigu ji keitėsi). Krivūlę-kortelę seniūnas paleisdavo iš savo sodybos. Keičiantis seniūnui, galėjo keistis ir krivūlės nešimo eilė. Naujas seniūnas pirmą kartą leisdamas krivūlę-kortelę kitoje jos pusėje užrašydavo naują nešimo eilę. Tarpukariu Klaipėdos krašte didžiųjų kaimų seniūnai, gyvenę kaimo viduryje, iš savo sodybos kartais paleisdavo 2 krivūles į abi puses, taip krivūlė greičiau apkeliaudavo kaimą. Lietuvių kaimuose prie krivūlių-lazdų pritvirtintose lentelėse trumpi seniūno nurodymai rašyti lietuviškai; XIX a. II pusėje pradėta rašyti vokiškai. Tarpukariu krivūlių su lietuviškais tekstais pasitaikydavo tik lietuvininkų gyventuose Klaipėdos krašto kaimuose. Gavęs krivūlę, ūkininkas perskaitydavo žinią ir perduodavo krivūlę artimiausiam kaimynui. Vasarą į kaimyno sodybą krivūlę nešdavo ir paaugliai, pabjurus keliams (pavasarį per polaidžius ar žiemą gausiai pasnigus) – suaugusieji. Jei krivūlės-kortelės nešėjas nieko nerasdavo kaimyno namuose, palikdavo matomoje vietoje (užkišdavo už durų ar padėdavo viduje ant stalo). Krivūlę-lazdą su žodine žinia nešdavo tolimesniam kaimynui, o praleistajam vėliau pasakydavo. Paskutinis krivūlę (lazdą ar kortelę) gavęs ūkininkas ją atnešdavo į sueigą. Tai buvo įrodymas, kad krivūlė apėjo visą kaimą ir visi kiemai žino apie sueigą. Krivūlė kaimą apeidavo per 2–3 dienas ar greičiau. Krivūlė buvo šventas dalykas. Krivūlės terminas daugiausia paplito Nemuno kairiajame krante. Klaipėdos apskrities Dovilų, Agluonėnų ir Priekulės apylinkėse, Šilutės apskrities šiaurinėje dalyje krivūlę vadino kumposu (gal iš kumpas – lenktas, sulinkęs, kreivas). Kitur Klaipėdos krašte krivūlė vadinta kiemo ženklu (t. y. kaimo), Pagėgių apylinkėse – vok. Dorfzettel [kaimo raštelis, kortelė]. Krivūle vadinta ir kaimo panaktinio lazda, kurią jis (baigęs sargybą) perduodavo kaimynui kaip ženklą, kad šis turės budėti kitą naktį. Nustojus nešioti krivūlę-lazdą, XX a. I pusėje krivūle vadintas raginamasis raštas, šaukimas, įsakymas (siuntinėtas pakiemiui) bei pats susirinkimas (senoji kuopa) bendruomenės reikalams aptarti. Mažosios Lietuvos tyrėjai XIX a. pabaigoje surinko įvairių senų krivūlių, rodytų Tilžės ir kituose muziejuose. Krivūlėse buvo įrėžiami įvairūs ženklai, gal turėję simbolinę ar praktinę reikšmę.

L: Baranski H. Kriwe–Kriwale–Krawahl // Der redliche Ostpreuße. Leer, 1992, S. 19–25.

Venantas Mačiekus

MLFA

Iliustracija: Krivūlių pavyzdžiai iš Įsruties apylinkių / Iš Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus