krivūlė

krivlė, sueiga kaimo kiemų atstovų bendriems reikalams aptarti. Taip vadinta pagal kaimo seniūno ženklą krivūlę. Ten, kur seniūno ženklą vadino kumposu, sueiga irgi taip pat vadinta. Kaimo sueigos senasis pavadinimas – kuopa. Dalyvauti krivūlėje teisę turėjo žemę valdančios šeimos galva. Mirus vyrui, ši teisė pereidavo šeimos galva tapusiai našlei. Jeigu šeimos galvos nebuvo namuose (pvz., vyras pašauktas į kariuomenę ar ilgesniam laikui išvykęs) arba susirgo, atstovauti ūkiui krivūlėje galėjo kitas sulaukęs 21 metų šeimos narys (paprastai – žmona arba sūnus). Bežemiai kaimo gyventojai dalyvavo krivūlėje tik prireikus svarstyti jų reikalus. Krivūlėse rinkdavosi kurių nors pirmųjų 5 savaitės dienų pavakare, o kai kur – ir šeštadieniais. Skubi krivūlė galėjo būti sušaukta ir kitu dienos metu. Tik sekmadieniais krivūlių lietuvininkai nešaukė (laikė, kad sekmadienis skirtas Dievui garbinti ir ilsėtis). Krivūlės paprastai rinkdavosi pas seniūną. Tapęs seniūnu, ūkininkas vieną kambarį skirdavo reikalams: pastatydavo suolus krivūlės dalyviams susėsti, parūpindavo kitų baldų. Šiame kambaryje laikyti kaimo dokumentai, jame seniūnas priimdavo interesantus. Jeigu miestelis ar didelis kaimas turėjo patalpą viešiems susibūrimams, krivūlės vykdavo ten. Eidami į krivūlę, vyrai apsivilkdavo gražesnį (kai kas ir šventinį) drabužį. Krivūlę pradėdavo ir vesdavo seniūnas, kuris iki 1923 vadintas šaltyšiumi. Jam negalint dalyvauti krivūlėje, ją vesdavo jo pavaduotojas. Lietuvių kaimų krivūlės iki 1939 kovo (kol hitlerininkai neuždraudė Klaipėdos krašte viešo lietuvių kalbos vartojimo) kalbėta lietuviškai. Lietuvių ar vokiečių kalbos vartojimą dažnai lėmė seniūno tautybė. Krivūlėse seniūnas supažindindavo su aukštosios valdžios įsakymais, nurodymais dėl ūkininkų prievolių (kelių taisymo, pastočių ir kita), teikdavo siūlymų dėl kaimo žemių gerinimo, šalpos ir kitais klausimais. Krivūlėje galėjo kalbėti kiekvienas teisėtas jos dalyvis, tačiau dažniau tai darydavo iškalbingesni, supratingesni kaimo vyrai. Būdavo skirtingų nuomonių, kildavo ginčų. Jeigu krivūlės dalyviai imdavo karščiuotis, seniūnas juos ramindavo. Klausimas krivūlėje aptartas, kol surandamas geriausias visam kaimui sprendimas. Kalbančiojo krivūlės nario nuomonės svarumas priklausė nuo jo iškalbos, dorovingumo, gebėjimo argumentuoti, jo turimo ūkio ekonominio pajėgumo. Taip krivūles mini ir Kristijonas Donelaitis Metuose (kas krivūlei reik, išmanomai pasisakėm). Krivūlių sprendimai protokoluoti ir būdavo privalomi visam kaimui. Protokolai paprastai rašyti vokiškai Krivūlių sprendimų nesilaikantiesiems grėsė būti pasmerktiems kaimo bendruomenės ir nubaustiems. Krivūlės trukdavo apie 2 valandas. Krivūlėse rinkta kaimo valdžia: seniūnas, jo pavaduotojas, kasininkas, 4–8 vyrų kaimo valdyba, kuri svarstydavo einamuosius reikalus. Tarpukariu lietuvininkai kaimo sueigų krivūlėmis jau nebevadino. Tik dalis klaipėdiškių kaimų dar prisiminė tradicinį kaimo sueigų pavadinimą – kumposą.

L: Schnewitz F. „Krawuhl“ mit Endeffekt // Der redliche Ostpreuße. Leer, 1997, S. 22–26.

Venantas Mačiekus

Iliustracija: Pasiuntinys su krivūle rankoje skelbia Alnos miesto valdybos pranešimus, apie 1935 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Krivūlė – kaimo seniūno lazda buvusiame Tilžės muziejuje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)