žynys

žynỹs, žmogus, mokantis pranašauti, gydyti arba burti. Žyniais vadinti senosios tikybos dvasininkai, apeigų, aukojimų atlikėjai, burtininkai, pranašautojai, žyniuoniai, gamtos reiškinių stebėtojai ir panašiai. Be vyriausiojo žynio Krivio Krivaičio (ar Kirvaičio), dar buvo vaidilos (vaidelotas), Mato Pretorijaus minimi kaip vaidilučiai (Weidler, Weydulli, Weidulutten), dažniausiai – amžinosios ugnies kurstytojai, įvairių apeigų (krikšto, vestuvių, laidotuvių, kalendorinių švenčių ir kita) vadovai, kurių pareigas vėliau perėmė bendruomenių vyresnieji – viršaičiai (viršaitis (1)). Pasak M. Pretorijaus, žygenotai (Zygenotten) tarnavo kriviui, retkarčiais siuntinėti kaip jo pasiuntiniai su krivūle; tilusonys arba tulisonys burdami keistai murmėdavo arba žiūrėdami į dangų, skelbė deginamojo ant laužo mirusiojo būklę; žvaigždžiūronys mokėdavo pranašauti iš žvaigždžių; putonys stebėdavo ženklus, pamatytus alaus putose; vaškonys, liedami vašką, galėdavo pasakyti apie toli esantį daiktą; panašiai burdavo švinučiai, tik liedami šviną; žvakonys stebėdavo žvakės liepsną ir jos dūmų ženklus, kaip ir dūmonys (Dumones); oronys stebėdavo orą ir galėjo išpranašauti, kada dera dirbti vienus ar kitus lauko darbus ir kita; lekutonys stebėdavo paukščių klyksmą ir skrydį ir iš to pranašaudavo ateitį, kitaip jie dar vadinti paukštučiais; viduronys galėję pranašauti iš dievams papjautų gyvulių; kraujučiai (Kraujuttei) – iš žmonių ir gyvulių kraujo; pustonys – vaidilos, kurie papūsdami ne tik gydę žaizdas, bet galėjo ir pakenkti; seitonys (Seitones) ligotam žmogui ar gyvuliui pririšdavo amuletus, o nuėmę galėdavo išpranašauti jų gyvenimą ar mirtį; sietonys pranašaudavo sukdami sietą; vėjonys stebėdavo vėjus ir sugebėdavo juos bei audras pakreipti; vandelučiai – vandens ženklų aiškintojai; neručiai nerdavo po vandeniu ir tiksliai pasakydavo, kokių žuvų ten yra arba nėra, kokia bus žūklė; taukučiai pranašaudavo sumaišę taukus ar aliejų su sakingų medžių suodžiais iš kamino; stiklioriai (Stiklorei) pranašaudavo su stikline, kurioje būdavusi namų dvasia; zerkolučiai (Zerkolutti) burdavo žiūrėdami į veidrodį, kurį laikydavo šventu, ten pamatydavo, pvz., ar gyvens, ar mirs žmogus; žolininkai (Zolininkey) pranašaudavo iš tam tikrų žolių, mokėdavo įvairias žoles panaudoti vandeniui atšaldyti, per sausrą sukelti lietų, sužadinti meilę norimam asmeniui ir panašiai; žvalgonys (Szwalgones) – vestuvių žyniai, jų pareigos: patarnauti per sužadėtuves ir vestuves, pranašauti apie naujųjų sutuoktinių būsimą laimę ar nelaimę; žaltonys (Zaltones) mokėjo užkerėti žalčius, išvilioti juos iš landų šeimininkų namuose ir burti apie būsimų metų derlių bei kita; žvėronys (Szweronei) miškuose garbino šventuosius žvėris ir paukščius, ypač briedžius, pelėdas ir kita, jais rūpinosi; medžiorių pareiga – pašventinti vienus ar kitus medžius, jie ieškodavo keistai suaugusio medžio, nes per jį pasireiškusi dievų valia; kaukučionys, arba barzdukonys, gebėdavo žmonių labui užkerėti kaukučius, kurie buvo pavaldūs turtingumo dievui Pilvyčiui; sapnonys ne tik aiškindavo sapnus, bet ir iš pačių sapno pranašaudavo ateitį. Šiuos žynių gebėjimus paveldėdavo vienas ar kitas giminės narys, kuris senatvėje slaptai perduodavo kitam tokių sugebėjimų turinčiam asmeniui. Žyniai galėjo įsirengti dangaus šviesulių stebyklas, panašias į buvusią Palangoje ant Birutės kalno. Stebėdavo Saulės, Mėnulio, žvaigždynų judėjimą, nustatydavo kalendorinių švenčių datas, palankiausias dienas įvairiems lauko darbams ir daug kitų datų.

Senųjų žynių gebėjimus aprašė Lucas Davidas pasakojime (kaip tikro fakto) apie Valtiną, kuris išgelbėjęs Sembą nuo lenkų antpuolio 1520. Atsidūręs sunkioje padėtyje Prūsijos kunigaikštis Albrechtas leido Valtinui atlikti jaučio aukojimą. Pastarasis paprašė atvesti juodą jautį, kad paaukotų pagal seną jų tėvų paprotį, ir pristatyti 2 statines alaus. Kai valstiečiai, norėdami išsigelbėti nuo plėšikų iš jūros, viską pristatė į pajūrį prie Rantavos, Valtinas pats paskerdė jautį… išėmė vidurius ir, papjautą jautį sukapojęs į gabalus, kaulus ir vidurius sudegino, o mėsą sudėjo į katilą. Visą tą laiką jis rankomis ir kojomis darė visokiausius keistus judesius, drauge kalbėdavo ypatingą prūsišką maldą savo dievams. Po to su valstiečiais vyrais (moterys čia neturėjo teisės būti) suvalgė mėsą ir išgėrė alų. Po keleto dienų jūroje prie kranto buvo vėl pasirodę keli priešo laivai, bet niekas neišsilaipino ir pasitraukė. Pasibaigus karui tie patys jūreiviai, atvykę į Sembą, aiškino, kas juos sulaikė: Sembos pajūris jų akyse atrodęs keistai ir stebuklingai, per savo gyvenimą dar nebuvo nieko baisesnio matę už šią vietą. Jiems atrodė matą aukštus smėlio kalnus, apaugusius tankiais miškais, kur neįmanoma išlipti žmogui ir kur jie niekaip nebūtų galėję pasiekti kranto. Jūreiviai pamanę, kad čia vyksta kažkas negera. Bet Valtinas pripažino, kad burdamas padarė klaidą, nuo kranto nuvaręs viską, taigi ir žuvis, todėl valstiečiai 6 ar 7 metus nebegalėję pakrantėse sugauti žuvies. Todėl šiai klaidai ištaisyti ant kranto buvo atliktas kiaulės aukojimas. Žuvis sugrįžo, bet tai užrūstino Sembos vyskupą Georgą von Polenzą, už tokį stabmeldžiavimą vidilučių vyskupui (Valtinui) bei jo bendrininkams jis Pabėčiuose surengė teismą: jie buvo nuplakti ir turėjo kiekvieną sekmadienį visus metus per pamokslą stovėti Pabėčiuose priešais altorių ir uoliai klausyti, kas sakoma. Mažosios Lietuvos žyniai Bažnyčios buvo persekiojami. Žmonės net vengė minėti žodį vaidila, kad išvengtų valdžios bausmių. M. Pretorijus skundėsi, kaip būdavę sunku sužinoti apie jo laikais (XVIII a. II pusė) atliktą apeigą ar būrimą. Ilgainiui žyniai tapo elgetomis, piemenimis arba amatininkais, dažniausiai siuvėjais, keliavusiais per kraštą ir toliau skleisdavusiais žinias apie tradicinę pasaulėjautą ar senovinius papročius. Kai kurios pavardės gali paliudyti tokių klajojusių žynių buvimą: Devilaitis, Dyvomis, Daugirdas, Krivaitis arba Kirvaitis, Voitila, Perkūnas, Liepa, Maldeikis, Pareigis, Budginas, Mantautas ir kitos.

L: Baltų religijos ir mitologijios šaltiniai, t. 1–4. V., 1996–2005; Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3. V., 2006.

Vaclovas Mikailionis

Iliustracija: Mato Pretorijaus veikalo „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, t. 3. rankraščio iliustracija „Krywe“, 2006

Iliustracija: Mato Pretorijaus veikalo „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, t. 3. rankraščio iliustracija „Rumbuta eglė“, 2006

Iliustracija: Mato Pretorijaus veikalo „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, t. 3. rankraščio iliustracija „Ąžuolas Ragainės lauke“, 2006