vėjonys

vėjónys (Wejones), pranašautojai, stebintys vėjus ir galintys, esant reikalui, nukreipti audrą, pakeisti vėjo kryptį gaisro metu ir panašiai. Pirmą kartą minimi Mato Pretorijaus XVII a. pabaigoje: vėjonys stebėdavo vėjus ir sugebėdavo juos bei audras keisti pagal savo norą vienur ar kitur pasukti. M. Pretorijus teigė tai patyręs 1648 spalį Nybudžiuose: audros metu kilus gaisrui matęs, kaip lengvai gali būti keičiami vėjai. Mažojoje Lietuvoje oro spėjimų pagal vėjus užrašyta ir XIX–XX a. Sakyta: jei saulei leidžiantis vėjas kryptį pakeičia, šoksta į rytus – an blogo oro; jei vėjas prieš saulę eina – prieš blogą orą; jei vėjas su saule – an labai gero oro; saulė nusileidas raunai ir mievai (žuvėdros) atlek aplink numus iš marių – didelis vies bus; ai jūra atrodo juoda, tarp bangų yra putų, vandeny rodosi burbulai – bus ilgai vėjuota ir t. t. Vėjų, kartu ir vėjonių, svarbą pamario žvejų gyvenime rodo M. Pretorijaus minimi Vėjopatis ir Bangpūtis.

L: Lietuvininkų žodis. K., 1995; Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. V., 2001; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003.

Rimantas Balsys

Iliustracija: Nežinomo autoriaus piešinys „Prieš audrą“, iki 1944 / Iš MLEA