Vėjopatis

Vėjópatis, vakarinių lietuvių vėjo dievas, giminingas Bangpūčiui, audros dievui, Bardaičiui. Pirmą kartą Vėjopatį paminėjęs Matas Pretorijus teigė jo stabą regėjęs pas vieną Karklės kaimo žveją, kur vietoj vėliavos ant stiebo prie irklų buvo pritvirtinta iš žievių padaryta žmogaus figūra, turinti du veidus, išpūstomis lūpomis. Vienas veidas žvelgė pirmyn, kitas – atgal. Ant pečių – dideli sparnai. Dešinė ranka ištiesta į viršų, kairė – į apačią. Kairėje rankoje jis laikė žuvį, dešinėje – statinaitę, o ant galvos stovėjęs gaidys. Vėjopatis ypač garbintas esant audringam orui. M. Pretorijus spėjo, kad tokia skulptūra senais laikais galėjo vaizduoti Bardaitį. Pvz., Sūduvių knygelėje teigta, jog Bardaitį garbinę tie, kurie plaukiojo jūromis ir ežerais, tikėdami, kad jūros viduryje stovi milžiniškas angelas. Pūsdamas Bardaitis skandinęs laivus, o supykęs sukeldavo vėjus ir išvaikydavo žuvis. Prūsai ir sūduviai, garbindami šį dievą, atlikdavo apeigas – išvirdavo žuvį ir padėdavo ją kluonuose ant švaraus kūlelio ar šiaudų, ten valgę ir gėrę iš kaušelių ar mažų gilių dubenėlių. Apeigose žynys (Segnote arba Wourskaite) pasakydavęs, koks bus vėjas, ir paskirdavęs, kur ir kada jie turintys žvejoti. Vėjopatis ir Bardaitis gretintinas dėl jų funkcijų (iš dalies ir būdo ar net išvaizdos) panašumo. Tačiau M. Pretorijaus laikais Bardaičio nebuvo gyvojoje skalvių bei nadruvių tradicijoje. Galbūt Bardaitis ir Vėjopatis (Bangpūtys) – tas pats dievas, tik prūsų ir vakarinių lietuvių skirtingai vadintas.

L: Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīga, 1936; Balsys R. Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Klaipėda, 2003.

Rimantas Balsys