nadruviai

nadrùviai, baltų gentis, gyvenusi Nadruvoje. Ši Dusburgo kronikoje laikyta Prūsos dalimi, nes Kryžiuočių ordino riteriai nesuprato vietos gyventojų kalbos ir visus juos laikė prūsais. XIX a.–XX a. pradžioje Maxas Toeppenas, Aalbertas Bezzenbergeris, Karlas Heinrichas Lohmeyeris, Lotharas Weberis ir kiti įrodinėjo, kad nadruviai (kaip skalviai ir sūduviai) buvo lietuviai. H. ir G. Mortensenai, Paulius Karge teigė, kad nadruviai buvo prūsai, kuriuos išnaikino kryžiuočiai (taigi lietuvininkai Nadruvos žemėje esą kolonistai iš Didžiosios Lietuvos, įsikūrę iš vokiečių malonės). Kai kurie lietuvių mokslininkai (Povilas Pakarklis, Vincas Vileišis, Juozas Jurginis, A. Matulevičius ir kiti) nadruvius laiko lietuviais, kiti (Vytautas Mažiulis) – prūsais (kurie nuo V–VI a. pradėjo lietuvėti ir galutinai sulietuvėjo iki XVI a.). Dabar archeologai nadruvius laiko pereinamąja gentimi tarp prūsų ir lietuvių, nadruvių žemėje vyravo lietuviai, o nadruvių materialinė kultūra skyrėsi nuo grynųjų prūsų. Romo Batūros, Adolfo Tautavičiaus, Zigmo Zinkevičiaus nuomone, nadruvių kalba ir kultūra turėjo lietuvių, prūsų ir jotvingių kalbų bruožų. Manoma, kad V–VI a. prasidėjus slavų ekspansijai į rytines baltų žemes, lietuviai pasistūmėjo į vakarus, apsigyveno Nadruvoje, o vėliau nadruviai galutinai susiliejo su lietuviais ir sulietuvėjo. Nadruviai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle ir bitininkyste. III–IV a. tarp nadruvių vyravo mirusiųjų deginimo paprotys, perimtas iš Lietuvos. Vėliau mirusieji laidoti ir nedeginti, į kapus retai dėti ginklai, drabužiams susegti naudotos panašios kaip ir lietuvių segės. Petras Dusburgietis pabrėžė, kad nadruviai turėjo stiprias karines pajėgas ir daug tvirtovių (lot. haberent magnam potentiam armatorum et plures munitiones). 1255 nadruviai kartu su skalviais ir sūduviais nusiaubė Sembą plėšdami ir degindami, nes buvo įpykę, kam sembai pasidavę tikėjimui ir broliams (kryžiuočiams riteriams) ir bijoję, kad ir patys turėsią per juos pasiduoti. Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274) nadruviai su skalviais dalyvavo 1274 sūduvių žygyje į Bartą prieš kryžiuočius. 1274–1275 Ordinas užkariavo nadruvių žemę. Dalis nadruvių pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, dalis išliko, o tuščiuose plotuose apgyvendinti kryžiuočių belaisviai – lietuviai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. XIII a. Prūsoje pradėjus įvesti krikščionybę, nadruviai ilgai išlaikė senojo tikėjimo papročius, su kuriais vietos kunigai kovojo iki XVII a. ir netgi vėliau (tai užrašyta Mato Pretorijaus, Theodoro Lepnerio ir kitų veikaluose). Pagoniškąjį nadruvių tikėjimą liudija Katniavos apylinkėse išlikę vietovardžiai Šventakiemis, Romonupiai, vandenvardis Romonė, Auksinės žemupio gyvenvietės Krivučiai, Romupiai, vandenvardžiai Juodkapis, Romovupė, Šernupė bei Romintos girios vietovardžiai Šventiškiai, Didžioji Šventoji, vandenvardžiai – Juodupė, Rominta. Lietuvybės plitimui įtakos turėjo ir prekybiniai ryšiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos. Didžiosios Lietuvos sielininkai, nuplukdę prekes į Karaliaučių, atgal grįždavo pėsčiomis per nadruvių žemes. Nadruvių gyventose teritorijose XVI–XVII a. kunigavo daug lietuvių raštiją bei apskritai lietuvybę puoselėjusių kunigų, kitų šviesuolių, čia kūrėsi lietuvių kultūros centrai (Gumbinė, Įsrutis, kiti). Nadruviai su skalviais ir ten apsigyvenusiais didlietuviais sudarė lietuvininkų pagrindą, jų ir gretimų baltų krašte susidarė Mažoji Lietuva.

Jurgis Mališauskas

Algirdas Matulevičius

Adolfas Tautavičius

Iliustracija: X–XIII a. archeologiniai radiniai Nadruvos žemėse / Iš P. J. Kušnerio knygos „Pabaltijo pietryčių etninė praeitis“ (rusiškai), 1951 (1991)

Iliustracija: Įsės gyvenamojo namo lėkiai, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia / Iš P. J. Kušnerio knygos „Pabaltijo pietryčių etninė praeitis“ (rusiškai), 1951 (1991)

Iliustracija: Subačiūnų kaimo, Gumbinės apskritis, ūkininkai Matulaičiai savo laukuose kerta javus / Iš MLEA

Iliustracija: Matulaičių mažoji (senoji) sodyba iš kiemo pusės, apie 1936 / Iš MLEA