Mortensenai

Mòrtensenai, XX a. vokiečių mokslininkų šeima, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos tyrėjai istorikė dr. Gertrud Mortensen (Heinrich; 1892 VII 24 Rukuose 1992 II 8 Göttingene) ir jos vyras geografas, habil. dr. (1929), Karaliaučiaus, Marburgo, Rygos, Göttingeno universitetų profesorius (nuo 1927) Hansas Mortensenas (1894 I 17 1964 V 27). Pastarasis kaip geografas tyrė žemės paviršiaus morfologiją Rytprūsiuose (1924 sudarė Didžiosios Lietuvos pirmąjį geomorfologijos žemėlapį), rašė apie Baltijos šalių geopolitiką, geografiją, gyvenviečių susidarymą, dirvožemį, klimatą. Domėdamasis istorine geografija ir tautiniais santykiais Prūsijoje 1921–1964 parašė 35 veikalus, su žmona – dar 6 veikalus Mažosios Lietuvos tematika (G. Mortensen savo vardu publikavo tik 2). Savo mokslinę veiklą išplėtojo tarpukariu, kada nugalėtoji Vokietija stengėsi išlaikyti arba atgauti valdytus baltų ir kitus kraštus, savo teises į juos pagrįsti įvairiais argumentais. G. Mortensen mokytojas buvo aršus vokiečių nacionalistas prof. A. Brackmannas (1871–1952), ją konsultavo prof. Jurgis Gerulis (abu – nacių šalininkai). G. Heinrich-Mortensen už disertaciją Beiträge zu den Nationalitäten- und Siedlungsverhältnissen von Pr.Litauen [knyga Tautybių ir gyvenviečių santykių Prūsų Lietuvoje klausimu išleista Berlyne, 1927 ] 1921 Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakultete gavo daktaro laipsnį. Vėliau Mortensenai ėmė rengti didelį bendrą darbą. Remdamiesi Prūsijos valstybės slaptojo archyvo Karaliaučiuje šaltiniais, vokiečių kronikomis ir kitais jie parašė dviejų dalių veikalą Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts [Šiaurės Rytų Rytprūsių apgyvendinimas iki 17 a. pradžios]: t. 1 Die preußisch-deutsche Siedlung am Westrand der Großen Wildnis um 1400, 1937 [Prūsų-vokiečių nausėdijos didžiosios dykros vakariniame pakraštyje apie 1400], t. 2 Die Wildnis im östlichen Preussen, ihr Zustand um 1400 und ihre frühere Besiedlung, 1938 [Dykra Prūsijos rytuose, jos padėtis apie 1400 ir jos ankstesnis apgyvendinimas]. G. ir H. Mortensenai, daugiausia tikėdami XIV a. pradžios Kryžiuočių ordino ideologu ir jo tendencinga Dusburgo kronika, ėmė neigti XIX a.–XX a. pradžios Prūsijos istorijos autoritetų Maxo Toeppeno, Adalberto Bezzenbergerio ir kitų koncepcijas dėl lietuvių ir prūsų Prūsijoje etnogenezės, Mažosios Lietuvos gyventojų autochtoniškumo, kolonizacijos–imigracijos–migracijos, dykros. Mortensenai ištyrė po Kryžiuočių ordino – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) apie 200 metų trukusių karų Mažosios Lietuvos rytinėje dalyje susidariusios dykros apgyvendinimą XV a., nausėdijų kūrimąsi. Jie pagrįstai paneigė senųjų vokiečių mokslininkų teiginius, esą skalviai, nadruviai ir sūduviai dar toli iki kryžiuočių užkariavimų (XIII a.) buvę vakariniais lietuviais. Tačiau klydo ir Mortensenai, šias gentis be išlygų priskirdami prūsams. Paulius Karge šias Mortensenų išvadas susiejo su nacių režimo politiniais reikalavimais. „Naujajai teorijai“ pritarė žymūs Mažosios Lietuvos tyrėjai Kurtas Forstreuteris ir Waltheris Hubatschas, po karo – Göttingeno tyrinėtojų būrelis, išeiviai memelländeriai. Mortensenai (nepaisydami Lietuvos karaliaus Mindaugo žemių dovanojimo Livonijos ordinui aktų) klaidingai manė, kad Skalva ir Nadruva (Mažosios Lietuvos branduolys) niekada nepriklausė Lietuvai, o kuršių apgyventas pajūris neva dar iki vokiečių riterių agresijos virtęs dykra, t. y. gyventojai patys apleidę savo kraštą pablogėjus gamtinėms sąlygoms. Mortensenų teorijos pagrindiniai trūkumai: nepasitelkta kalbotyros, archeologijos duomenų, pasitikėta Ordino dokumentais (šie vietos gyventojų atžvilgiu perdėm tendencingi, jų autoriai dažnai neskyrė prūsų nuo vietos lietuvių arba nuo migrantų iš gretimos Didžiosios Lietuvos, nežinojo baltų žemių specifikos). Klaidinga Mortensenų nuostata, kad autochtonai skalviai, nadruviai, sūduviai, kuršiai išnykę dar iki Livonijos ordino invazijos. Vėliau tai pakoregavę Mortensenai teigė, kad krašto senbuviai žuvę per tarpusavio bei kryžiuočių karus, sukilimus, išsikėlę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų kraštuose susidariusi negyvenama dykra, kurią neva tik XV a.–XVI a. pradžioje masiškai apgyvenę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos. Netgi apie 1400 Klaipėdos apylinkėse esą nebuvę jokių apgyventų vietų, t. y. nelikę senųjų gyventojų. Nepagrįsti Mortensenų teiginiai, kad visa didžioji giria iki Nemuno ir iki Žemaitijos aukštumų (pagal Mortensenus žemaičiai gyvenę tik aukštumose) priklausiusi vokiečių feodalams, o ne žemaičiams bei lietuviams. Pagal Mortensenus lietuvininkai nesą Mažosios Lietuvos autochtonai, o tokie pat atėjūnai kaip ir vokiečiai (net vėlesni). Todėl teigta, kad pirmumo teisę į Mažąją Lietuvą turį ne lietuvininkai ar didlietuviai, o vokiečiai. Prūsai buvo priešpriešinami lietuviams. Įrodyti „masinę didlietuvių kolonizaciją“ į Prūsijos šiaurę (į Mažąją Lietuvą) Mortensenai žadėjo rengto darbo 3-iame tome su dokumentų rinkiniu, vietovardžių sąrašu. Jo antraštė turėjo būti: Die Einwanderung der Litauer nach Ostpreussen bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Besiedlung der Wildnis durch die Litauer [Lietuvių imigracija į Rytprūsius iki 17 a. pradžios Dykros apgyvendinimas lietuviais]. Tačiau žadėtas svarbiausias tomas nepasirodė. H. Mortensenas 1948 laiške Vydūnui į Detmoldą paaiškino, kad Mortensenų parengta tritomio 3-ioji dalis buvusi sulaikyta nacių, kai Mortensenai atsisakė pateikti faktus pagal jų reikalavimus. Tą G. Mortensen nurodė ir 1988 laiške kultūros istorikui Arthurui Hermannui. Tačiau Mortensenai III tomo neišleido ir po Antrojo pasaulinio karo. Bene svarbiausia priežastis – Mortensenai nepajėgė (netgi remdamiesi įvairiais gausiais šaltiniais) įrodyti „masinės didlietuvių kolonizacijos“ Mažojoje Lietuvoje: III t. išleidimas prieškariu būtų prieštaravęs nacių „naujojo istorijos mokslo“ politikai, pokariu – diskreditavęs prestižinę vokiečių istoriografiją. H. Mortenseno bei kitų parengtame Historisch-geographischer Atlas des Preußenlandes. Lfg. 8: Die Besiedlung des Großen Wildnis (bis 1618), Wiesbaden, 1982 [Prūsijos krašto istorijos ir geografijos atlasas: Didžiosios dykros apgyvendinimas (iki 1618)] kartota, neva Mažosios Lietuvos pirmieji naujakuriai buvę „kolonistai“ iš Didžiosios Lietuvos (tačiau jau pripažinta, kad lietuviai ten buvo įsikūrę dar iki kryžiuočių užkariavimų). Jau po H. Mortenseno mirties leidinyje Acta Prussica paskelbtame jo straipsnyje Einwanderung und innerer Ausbau in den Anfängen der Besiedlung des Hauptamtes Ragnit, 1968 [Imigracija ir vidaus plėtra Ragainės apskrities apgyvendinimo pradžioje] pripažįstama vidinė kolonizacija (vietos senųjų gyventojų migracija šalies viduje). Remdamasis Ragainės namų knyga (vok. Hausbuch von Ragnit ) jis ten aptiko skalvių ir nustatė, kad 1504–1558 vykusi vidinė kolonizacija, o ne didlietuvių masinis bėgimas iš LDK į dykrą bei miškus šiaurės rytinėje Prūsijoje. Tačiau toliau teigta, kad pirmieji naujakuriai Mažojoje Lietuvoje iki 1500 buvę didlietuviai. Vėliau per vidinę kolonizaciją steigėsi naujų gyvenviečių, dėl natūralaus prieaugio per 2 kartas gyventojų patrigubėjo, o dar po 2 kartų padaugėjo 9 kartus. Mortensenų tyrimų svarbiausias metodologinis trūkumas: neatsižvelgta, kad vakarinių baltų gentys (skalviai, nadruviai, kuršiai, prūsai) maišėsi viena su kita bei su atsikėlusiais žemaičiais, lietuviais. Vakariniai baltai pradėjo lietuvėti nuo V–VI a. lietuvių tautybės formavimosi ir konsolidavimosi etnokultūrinio bei etnoteritorinio, t. p. kalbos, religijos bendrumo pagrindu. Mortensenai, nemokėdami prūsų ir lietuvių kalbų, negalėjo naudotis kalbotyros duomenimis, vietovardžių analize, atskirti prūsus nuo lietuvininkų, šių – nuo kitų giminingų baltų. Mortensenų minėtus faktus jau XIX a. pabaigoje žinojo Aleksandras Kuršaitis, Adalbertas Bezzenbergeris ir kiti baltistai, tačiau skirtingai juos interpretavo ir padarė kitokias išvadas. Mortensenų teiginius dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kritikavo Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis, Vydūnas. Po Antrojo pasaulinio karo kitokių duomenų ir argumentų pateikė Juozas Jakštas, Konstantinas Jablonskis, Pranas Kulikauskas, Adolfas Tautavičius, Rimantas Jasas, Mečislovas Jučas, Algirdas Matulevičius, Vacys Milius. Ypač argumentuotai Mortensenų darbų klaidas bei trūkumus išnagrinėjo mažlietuvių visuomenės veikėjas Martynas Gelžinis knygoje Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva (Vilnius, 1996). Istoriografiniu požiūriu šias problemas aptarė A. Hermannas studijoje Mažosios Lietuvos lietuviai: autochtonai ar ateiviai? Istoriografinė-bibliografinė apžvalga (Lituanistica. 1990, nr. 2. Vilnius, 1990). Itin svarbios kalbininko Zigmo Zinkevičiaus išvados: Skalvos ir Nadruvos vardynas buvo bemaž ištisai lietuviškas, nuo seniausių laikų tame krašte mišriai gyveno prūsai su lietuviais, kurie su kitais giminingais baltais ilgainiui virto lietuvininkais; Mažosios Lietuvos lietuvių negalima vadinti kolonistais (o tik migrantais) (kn. Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987). Prūsologas Vytautas Mažiulis nustatė, kad gilioje senovėje prūsais buvę skalviai ir nadruviai lietuvėti pradėjo nuo V a., išlikusieji po XIII–XIV a. karų, sukilimų, priverstinės migracijos į gretimas žemes, visai sulietuvėjo, o maža dalis suvokietėjo (straipsnis knygoje Prūsijos kultūra, Vilnius, 1994). Deja, Vokietijoje (išskyrus kai kuriuos tyrėjus) ir toliau tikima visais Mortensenų teiginiais.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Hansas Mortensenas / Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos

Iliustracija: Gertrudos Mortensen knygos „Tautybių ir gyvenviečių santykių Prūsų Lietuvoje klausimu“ (vokiškai) antraštinis lapas, 1927 / Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos

Iliustracija: Profesoriaus dr. Hanso Mortenseno ir dr. Gertrudos Mortensen veikalo „Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts “, t. 1, 1937, antraštinis lapas / Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos

Iliustracija: Profesoriaus dr. Hanso Mortenseno ir dr. Gertrudos Mortensen veikalo „Die Besiedlung des nordöstlichen Ostpreußens bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts“, t. II, 1938, antraštinis lapas / Iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos