Kryžiuočių ordinas

Kryžiuõčių òrdinas, Teutonų ordinas, Vokiečių ordinas, ofic. Vokiečių namų Jeruzalėje ligoninės šventosios Marijos brolių ordinas (lot. Ordo domus hospitālis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem; vok. Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem), vokiečių vienuolių karinis ordinas, jo valstybė. Kryžiuočių ordino užuomazga – kryžiaus žygio į Palestiną dalyvių vokiečių ligoninės brolija, įkurta 1109 Bremeno ir Lübecko pirklių per Akos (dabar Izraelis) apsiaustį. 1198 ši brolija Vokietijos kunigaikščių pertvarkyta į savarankišką riterių karinį ordiną, pavaldų popiežiui ir Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriui. Kryžiuočių ordino paskirtis – globoti atvykstančius iš Vokietijos kryžininkus, slaugyti ligonius ir kovoti su Katalikų Bažnyčios priešais. Kryžiuočių ordino nariai privalėjo laikytis celibato, skirstėsi į brolius: riterius, kunigus, patarnaujančius brolius. Kryžiuočiais vadinosi dėl emblemos – juodo kryžiaus ant kepurės ar apsiausto; broliai riteriai nešiojo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi ant kairiojo peties. Kryžiuočių ordino nariai galėjo būti tik vokiečių riteriai (dažniausiai feodalų jaunesnieji sūnūs, iš tėvų negavę žemės) ar miestiečiai patricijai. Aukščiausias Ordino organas buvo kasmetis aukščiausiųjų pareigūnų susirinkimas – Generalinė kapitula. Vykdomoji valdžia priklausė didžiajam magistrui (iki XIII a. 4-ojo dešimtmečio – magistrui), Generalinės kapitulos renkamam iki gyvos galvos. Didysis komtūras buvo didžiojo magistro pavaduotojas, tvarkęs domeno ūkį, didysis maršalas – karo vadas. Kiti didžiojo magistro pagalbininkai: transporto viršininkas, viršininkas špitolininkas (tvarkė ligonines ir prieglaudas), drabužininkas. Šių dignitorių kolegija privalėjo kontroliuoti didįjį magistrą ir galėjo prireikus surengę slaptą teismą jį pašalinti. Kryžiuočių ordinas XIII a. kovojo Palestinoje su musulmonais. Popiežiaus, Šv. Romos imperijos imperatorių ir kunigaikščių remiamas, Kryžiuočių ordinas XIII a. pradžioje įsigijo žemių Mažojoje Azijoje, Pietų Europoje ir Vokietijoje. 1211 Ordinas pakviestas į Vengriją ginti Transilvanijos nuo klajoklių kipčiakų; už mėginimą sukurti atskirą valstybę 1224–1225 iš Vengrijos išvarytas. Pagal didžiojo magistro Hermanno von Salzos 1226–1230 susitarimus su lenkų Mazovijos kunigaikščiu Konradu I Mazowieckiu gavo didumą Kulmo žemės su teise plėsti savo valdas į numatytas užkariauti prūsų teritorijas. Kryžiuočių ordinui teisę valdyti užkariautas prūsų, lietuvių žemes Aukso bule 1226 suteikė ir 1234 patvirtino popiežius Grigalius IX, o 1226, 1245 ir 1337 imperatoriai Friedrichas II ir Liudvikas IV. Pirmieji Kryžiuočių ordino daliniai atsikėlė į Kulmo žemę 1230 ir pradėjo pulti prūsus (prūsų–kryžiuočių karas 1231–1274). Nuo tada Kryžiuočių ordinas buvo popiežių ir kitų dvasininkų skelbtų kryžiaus žygių į Rytų Baltijos regioną svarbiausias organizatorius ir vykdytojas (Kryžiaus karai Baltijos šalyse). 1237 prie Kryžiuočių ordino prisijungė Šiaulių (Saulės) mūšyje (1236) visiškai sumuštas Kalavijuočių ordinas; jis perorganizuotas į Livonijos ordiną (jo krašto magistrą tvirtino kryžiuočių didysis magistras) ir tapo Kryžiuočių ordino autonominiu padaliniu. XIII a. viduryje Ordinas mėgino veržtis į šiaurės vakarus, Rusios žemes. Po 1250 ėmėsi užkariauti (daugiausia Livonijos ordino jėgomis) Žemaitiją. 1252 Livonijos ordinas užėmė svarbų baltų strateginį punktą Klaipėdą, 1259 Karšuvoje pastatė Georgenburgo pilį. Durbės mūšyje (1260) žemaičių sumušti kryžiuočiai ir Livonijos ordinas kurį laiką Žemaitijos nepuolė. Iki 1283 Kryžiuočių ordinas, padedamas popiežių, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos katalikiškųjų šalių feodalų, užkariavo prūsų, jotvingių, nadruvių bei skalvių žemes ir pasiekė Nemuno žemupį. 1242–1249, 1260–1274 prūsų sukilimus Kryžiuočių ordinas nuslopino (Pirmasis prūsų sukilimas, Didysis prūsų sukilimas). Užkariautose Prūsos žemėse XIII a. susikūrė vokiečių feodalinė teokratinė Kryžiuočių ordino valstybė. Jos sostinė ir didžiojo magistro būstinė 1309–1466 buvo Marienburgas. Paties Ordino valdyta senosios Prūsos teritorija – 2/3 užkariautų žemių – buvo suskirstyta į komtūrijas; kitas 1/3 Prūsos teritorijos priklausė Kulmo, Pamedės, Sembos ir Varmės vyskupijoms. 1231–1242 prūsų žemėse Kryžiuočių ordinas pastatė 40 mūrinių pilių. Prie pilių (Elbingo, Karaliaučiaus, Kulmo, Torunės) kūrėsi vokiečių miestai – Hanzos nariai. Kryžiuočių ordinas XIII–XV a. kurdino Prūsoje (ypač vakarų komtūruose) ir vokiečių kaimiečius. Jie buvo laisvi nuo baudžiavos. Vietos gyventojų prūsų ir lietuvių dauguma buvo paversti Kryžiuočių ordino ir jo vasalų – vokiečių feodalų pasauliečių, t.p. Prūsos vyskupų baudžiauninkais. Kai kuriems vietos gyventojams, daugiausia feodalams, buvo suteikta privilegijuota padėtis – vadinamoji prūsiškoji teisė, rečiau didžioji prūsiškoji ar – Kulmо teisė. Nuo 1283 katalikybės gynimo ir kovos su pagoniais dingstimi Kryžiuočių ordinas pradėjo intensyviai puldinėti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Pirmiausia siekta įsitvirtinti Nemuno žemupyje, užgrobti Žemaitiją ir valdas Prūsijoje sujungti su Livonija į vieną valstybę. Kryžiuočių ordino agresijos atsparos punktai buvo Ragainės, Skirsnemunės, Bajerburgo, Naujojo Marienburgo, Georgenburgo, Jurgenburgo pilys prie Nemuno. Lietuvių gynybos centrai čia buvo Veliuona, Kaunas, Gardinas. XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje kariaujančios šalys rengdavo daugiausia nedidelius antpuolius. Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių be paliovos niokoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurinis ir vakarinis pakraščiai, pačių kryžiuočių Prūsoje šiaurinės valdos iš dalies arba visai virto dykra. XIV a. I pusėje jie puolė Lenkiją: 1308–1309 užgrobė Rytų Pamarį su Danzigu, 1329 Dobrynės žemę, 1332 Kujaviją. 1328 Kryžiuočių ordinas iš Livonijos ordino perėmė Klaipėdą su apylinkėmis. 1343 Kališo taikos sutartimi Orinas grąžino Lenkijai Dobrynės žemę ir Kujaviją, taip užsitikrino saugų užnugarį kariaudamas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. 1346 Kryžiuočių ordinas iš Danijos perėmė Šiaurės Estiją ir perdavė ją Livonijos ordinui. Taip Kryžiuočių ordino valdos atkirto Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Baltijos jūros. Ypač galingas Kryžiuočių ordinas buvo valdomas didžiojo magistro Winricho von Kniprodės (1351–1382), tada sustiprėjo agresija prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1345–1370 Ordinas surengė apie 70 didelių žygių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš Prūsijos, apie – 30 iš Livonijos. 1360–1380 kryžiuočiai kasmet rengė į Lietuvą didelius žygius. Taip aršiai kaip su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste Kryžiuočių ir Livonijos ordinai nekovojo nei su šiaurės vakarų Rusia, nei su Lenkija. Lietuvos kariuomenė 1345–1377 surengė apie 40 atsakomųjų žygių, vienas jų baigėsi Rūdavos mūšiu (1370). Po Algirdo mirties (1377) kryžiuočiai kurstė jo įpėdinio Jogailos kovą su Kęstučiu ir jo sūnumi Vytautu dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Remdami tai Jogailą, tai Vytautą, kryžiuočiai smarkiai puolė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1383–1394. Mainais už taiką ir paramą Kryžiuočių ordinas 1382 privertė Jogailą, 1384 Vytautą atsisakyti Vakarų Lietuvos ir Užnemunės. Siekiant užkirsti kelią Ordino agresijai Krėvos sutartimi (1385) sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sąjunga, ji pakeitė jėgų santykį kryžiuočių nenaudai. Po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto (1387) Kryžiuočių ordinas nebeturėjo dingsties puiti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1398 pagal Salyno sutartį Vytautas kryžiuočiams perleido Žemaitiją iki Nevėžio. 1401 sukilę žemaičiai išvijo krašte įsikuriančius kryžiuočius, todėl Ordinas vėl pradėjo puldinėti Lietuvą. 1403 popiežius Bonifacas IX uždraudė kryžiuočiams kariauti su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. 1404 pagal Raciąźo sutartį su Lenkija ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste faktiškai Kryžiuočių ordinas 1404–1409 valdė Žemaitiją. 1409 žemaičių laimėtas sukilimas davė dingstį kryžiuočių lemiamam karui su Lietuva ir Lenkija (1409–1410). Jį Kryžiuočių ordinas pralaimėjo Žalgirio mūšyje (1410). Po Torunės taikos (1411) ir galutinai Melno taikos (1422) Orinui. teko grąžinti Lietuvai Žemaitiją ir dalį jotvingių žemių (Užnemunę). Nesėkmingi 1409–1410 ir tolesni kryžiuočių karai (su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija 1414, 1422, su Lenkija ir Čekija 1431–1433) sukėlė politinę ir ūkinę Kryžiuočių ordino krizę, pagilino nesutarimus tarp Ordino narių ir feodalų pasauliečių bei miestiečių, nepatenkintų didėjančiais mokesčiais ir siekusių prisidėti prie valstybės valdymo. 1440 sudaryta Prūsijos sąjunga – miestiečių ir pasauliečių riterių organizacija, kovojusi prieš Kryžiuočių ordino valdžią. 1454 vasarį ji sukilo prieš Ordiną ir su visomis Prūsijos žemėmis pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui IV Jogailaičiui. Dėl to per Trylikos metų karą (1454–1466) su Lenkija Kryžiuočių ordinas neteko Rytų Pamario su Danzigu, Kulmo žemės, Marienburgo, Elbingo, Varmės vyskupijos žemių; jos buvo prijungtos prie Lenkijos. Kryžiuočių ordino sostinė 1457 iš Marienburgo perkelta į Karaliaučių. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tame kare laikėsi neutraliteto, nepasinaudojo galimybe išvaduoti likusias po 1422 Kryžiuočių ordino valdžioje prūsų ir kitų baltų žemes. 1470 didysis magistras Heinrichas Richtenbergas prisiekė vasalo ištikimybę Lenkijos karaliui. Kryžiuočiams nepavyko išsivaduoti iš Lenkijos siuzereniteto (dėl to kilo jų 1521–1522 karas). XVI a. pradžioje Vokietijoje kilus Reformacijos judėjimui, didysis magistras Albrechtas su dauguma Kryžiuočių ordino brolių perėjo iš katalikybės į liuteronybę, Prūsiją paskelbė pasaulietine kunigaikštyste; 1525 IV 10 Krokuvoje davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam. Kryžiuočių ordino valstybė Prūsijoje nustojo gyvuoti. Kryžiuočiai išliko Livonijoje (iki 1562), Vokietijoje ir Austrijoje; didžiuoju magistru tapo Vokietijos magistras. 1803 visos Kryžiuočių ordino valdos Vokietijoje nusavintos; 1809 Prancūzijos imperatorius Napoleonas I panaikino ir patį Ordiną. 1834 jis atkurtas Austrijoje kaip riterių garbės institucija. 1929 statutu Kryžiuočių ordinas paverstas religine organizacija (centras Vienoje). Ordinas buvo viduramžių Vokietijos feodalų ir popiežių ekspansijos įrankis. Jis padarė daug žalos Rytų Europos ir kitoms tautoms. Didžiausią karo su Kryžiuočių ordinu naštą pakėlusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko vakarinių žemių, apie 1 mln. gyventojų (Povilo Pakarklio skaičiavimais); daugiau kaip 100 metų Kryžiuočių ordinas griovė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkį ir kultūrą. Kryžiuočių ordino (vėliau Prūsijos kunigaikštystės) pavergta išnyko viena baltų tauta – prūsai.

L: Oehler M. Geschichte des Deutschen Ritterordens. Elbing, 1908, Teil. 1; 1912, Teil 2; Krolmann Ch. Politische Geschichte des Deutschen Ordens. Königsberg, 1932; Górski К. Ustrój panstva i zakonu krzyżackiego // Dzieje Prus Wschodnich. Gdynia, 1938; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Tumler M. Der Deutsche Ordenim Werden, Wachsen und Wirken bis 1400 mit einem Abriß der Geschichte des Ordens von 1400 bis zur neusten Zeit. Wien, 1955; Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. V., 1960; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Wojtecki D. Studien zur Personengeschichte des Deutschen Ordens im 13. Jh. Wiesbaden, 1971; Górski K. Zakon Krzyżacki a powstanie państwa Prūskiego. Wroclaw, Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1977; Potkowski E. Rycerze w habitach. Warszawa, 1978; Boockmann H. Der Deutsche Orden. Zwölf Kapitel aus seiner Geschichte. München, 1981; Dundulis B. Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros. V., 1985; Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. V., 1989; Dundulis B. Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.). V., 1990.

Edvardas Gudavičius

Rimantas Jasas

Mečislovas Jučas

Iliustracija: Pabaltijys, XIII a. / Iš knygos „Lietuvių karas su kryžiuočiais“, 1964

Iliustracija: Kryžiuočių laivas / Iš MLEA

Iliustracija: Kryžiuotis / Iš Januszo Jasinskio knygos „Historia Królestwa“, 1994

Iliustracija: Paminklo Semboje Rūdavos mūšiui atminti liekanos, 2002