Didysis prūsų sukilimas

Didỹsis prsų sukilmas (1260–1274). Kryžiuočių ordinas nesilaikė po Pirmojo prūsų sukilimo (1242–1249) 1249 sudarytos Christburgo taikos sutarties. Didįjį prūsų sukilimą paskatino lietuvių pergalė prieš Livonijos ir Prūsijos riterius Durbės mūšyje (1260). Tiesioginis akstinas prūsams sukilti buvo kruvinas kryžiuočių teroro aktas Lenzenbergo pilyje Aismarių pakrantėje, netoli tos vietos, kur vėliau buvo pastatyta Brandenburgo pilis. Kryžiuočiai, pastebėję visuotinį prūsų subruzdimą, siekė užkirsti sukilimui kelią išžudydami galimus jo vadus (Lenzenberge buvo sudeginti žymiausieji Notangos ir Varmės vitingai). Tačiau ši klastinga piktadarybė nesustabdė Didžiojo prūsų sukilimo, jis prasidėjo 1260 IX 20, išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Sukilimui vadovavo genčių žemių vadai: Bartos – Divonė (Divanas) Lokys, Pagudės – Auktuma, vėliau Linkas, Sembos – Glandas, Varmės – Glapas; žymiausias buvo Notangos vadas Herkus Mantas. Petras Dusburgietis savo kronikoje mini dar prūsų vadus Koltį, Linką (Linkų), Skumą, Štucą. Vieninteliai nuolatiniai prūsų sąjungininkai buvo Skomanto vadovaujami sūduviai. Didžiajam prūsų sukilimui padėjo vakariniai lietuviai – nadruviai ir skalviai. Svarbiausias sukilėlių uždavinys buvo užvaldyti kryžiuočių pilis. Iš esmės Didysis prūsų sukilimas – bendraetninis; juo siekta atkurti karinės demokratijos laikotarpio santykius. Ordino pusėje liko tik stambiausieji vitingai, gavę iš jo privilegįų. Didžiajam prūsų sukilimui plečiantis, Ordino vadovybė nedelsdama ėmė šauktis Vokietijos feodalų ir savo nuolatinio globėjo Romos popiežiaus pagalbos. 1260 IX 9 iš popiežiaus kanceliarijos buvo išsiųsti raštai Čekijos karaliui, Brandenburgo markgrafui, Mainco. Bremeno, Kölno, Triero. Magdeburgo (visos gyvenvietės Vokietijoje), Zalcburgo (Austrijoje) arkivyskupams, vienuolių pamokslininkų ir minoritų vienuolynų viršininkams bei kitiems dvasininkams. Juose raginama su „didžiausiu uolumu“ skelbti kryžiaus karą prieš pagonis. Popiežiaus įsakymu Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje vienuoliai dominikonai ir minoritai ragino visus krikščionis žygiuoti į šventąjį karą prieš Prūsos ir Livonijos pagonis. Prieš prūsus buvo imtasi ir ekonominės blokados. 1260–1264 karo veiksmų iniciatyvą turėjo sukilėliai: degino vokiečių kolonistų sodybas ir bažnyčias, Ordino pilis. 1261 I 22 Herkaus Manto vadovaujami kariai sumušė kryžiuočių ir kryžininkų kariuomenę Pokarbių mūšyje (3 km į vakarus nuo Brandenburgo); kitą kariuomenės dalį prie Karaliaučiaus sumušė sembai. Sukilėliai, iš karto nepajėgdami užimti mūrinių pilių ir miestų, taikė apsiausties taktiką: naudojo kilnojamuosius bokštus ant sienų kopti, akmensvaides mašinas ir taranus mūrams griauti. Prie apsiaustų pilių įsirengdavo įtvirtintas stovyklas, kad apsisaugotų nuo netikėto vokiečių įgulų puolimo ir kontroliuotų apylinkę. Sukilėliai puolė ir Karaliaučiaus pilį: ne kartą bandė užimti šturmu, apsiaustimi, Priegliaus žiotis saugojo laivais ir trukdė vokiečiams atsigabenti maisto. 1262 I 21 į Karaliaučių atvykus daugiau kryžininkų, sukilėliai pasitraukė į greta esančią Kalijų (vok. Kalgen) gyvenvietę ir įsitvirtinę kurį laiką gynėsi. 1262 pradžioje su kelių gretimų žemių sukilėliais Karaliaučiaus pilį buvo apgulęs Herkus Mantas; per šturmą jis buvo sunkiai sužeistas. Pilies neužėmę, prūsai sudegino miestą ir pasitraukė. Po šio pralaimėjimo į kryžiuočių pusę perėjo dalis sembų vitingų. Sukilėliai užėmė Ordino pilis krašto gilumoje (išskyrus Vėluvos), tačiau nepajėgė užimti stipriausių – Karaliaučiaus, Balgos, Elbingo, Kulmo, Torunės. 1262 vasarą talkindama sukilėliams, Mindaugo pasiųsta Treniotos ir Švarno kariuomenė puolė kryžiuočių sąjungininkę Mozūriją (Mazoviją) ir Ordino tebevaldomas Kulmo žemę bei Pamedę, prie Vyslos užėmė Birgelavos pilį. Notangoje buvo užimta Kreuzburgo pilis. 1263 pavasarį Herkaus Manto sukilėliai sumušė kryžiuočius Liubavos mūšyje (į šiaurės rytus nuo Torunės), Pamedėje sudegino Marienverderį. Po 1262 sukilėliai paramos iš Lietuvos negavo (trukdė kunigaikščių vidaus kovos), o nuo 1265 padaugėjo iš Vokietijos atvykstančių kryžininkų. Žymesnę pergalę prūsai bartai dar pasiekė 1264 Barštyno mūšyje, po kurio buvo užimta pilis. Per 4 metus kryžiuočių jungo nusikratė Semba, Barta, Notanga, pietinė Varmė ir Pagudė. Nuo 1265 tarp sukilėlių ėmė reikštis nuovargis, per kruvinas kovas žuvo daug žmonių, dėl ekonominės blokados ėmė trūkti ginklų, grėsė badas. Iš Kulmo, Torunės, Elbingo, Balgos, Karaliaučiaus pilių kryžiuočiai tebekontroliavo Vyslos ir Aismarių pakrantes, vandens kelius. Iniciatyvą perėmė Kryžiuočių ordinas, iki 1270 jis numalšino sukilimą Semboje. Čia į kryžiuočių pusę perėjo didelė dalis prūsų didžiūnų, kuriems kryžiuočiai teikė privilegijų. Visgi bartai ir pagudėnai 1271 sumušė kryžiuočius Zirgūnos mūšyje (nukovė 12 riterių ir apie 500 karių). 1272–1273 Kulmo sritį nusiaubė Skomanto vadovaujami sūduviai (jotvingiai). Ilgo sukilimo išvarginti ir nuostolių nualinti prūsai nebepajėgė apsiginti nuo Vakarų Europos ir Romos kurijos remiamo Kryžiuočių ordino. 1272–1273 kryžiuočiai palaužė bartų ir notangų pasipriešinimą. Žuvo Divonis Lokys, buvo nužudyti Herkus Mantas (1273) ir Glapas. Ilgiausiai, iki 1274, sukilėliai laikėsi Pagudėje. Po Didžiojo prūsų sukilimo sustiprėjo prūsų tautinė ir socialinė priespauda. Didysis prūsų sukilimas beveik 15 metų sutrukdė Kryžiuočių ordino agresiją į Lietuvą, ši tuo laiku ji sustiprėjo, konsolidavosi baltų žemės.

L: Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Jasas R. Didysis prūsų sukilimas. V., 1959; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Ivinskis Z. Prūsų sukilimai // LE, XXIV, p. 164–169.

Stanislovas Buchaveckas

Rimantas Jasas

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Prie Sauliaus Indrašiaus paminklo „Sukapotas žaltys“, skirto Didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto žūties 720-osioms metinėms paminėti, Narkyčiuose, Auksinės ir Priegliaus upių santakoje, 1993. Paminklą palaimino Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis, stovi viduryje, kairėje) ir evangelikų liuteronų išeivių vyskupas Hansas Jurgis Dumpys (paminklas demontuotas)

Iliustracija: Skulptoriaus Vytauto Mačiuikos paminklo „Herkus Mantas“ fragmentas, Klaipėda, 1983 / Iš katalogo „Vytautas Mačiuika“, 1987