Kalavijuočių ordinas

Kalavijuõčių òrdinas (oficialus pavadinimas Krstaus kariúomenės bróliai; vok. Der Orden der Schwertbrüder, lot. Fratres militiae Christi de Livonia), XIII a. 1–4 dešimtmečio karinis vokiečių vienuolių ordinas. Įsteigtas 1202 lyvių žemėje Rygos vyskupo Alberto, 1204 patvirtintas popiežiaus Inocento III, suteikusio Kalavijuočių ordinui Tamplierių ordino įstatus. Kalavijuočių ordino naraiai buvo verbuojami iš Saksonijos riterių ir miestiečių. Kalavijuočių ordiną sudarė broliai riteriai ir patarnaujantys broliai. Ordinui vadovavo iš svarbiausių pareigūnų sudaryta kapitula su magistru (iki 1209 juo buvo Venonas, 1209–1236 Folkvinas) priešakyje. Riteriai dėvėjo baltus apsiaustus su raudonu kalaviju ir kryžiumi. Kalavijuočių ordino valdoma teritorija buvo suskirstyta į komtūrijas, valdomas komtūrų; mažesnes sritis valdė fogtai (vaitai). Kalavijuočių ordinas nominaliai buvo Rygos vyskupo vasalas, tačiau būdamas Livonijos konfederacijos svarbiausia karinė jėga vykdė atskirą politiką. 1207 Kalavijuočių ordino vadovybė iš vyskupo Alberto pareikalavo, kad Ordinui tektų 1/3 užkariaujamų žemių Latvijoje. Kilus konfliktui, Kalavijuočių ordinas kreipėsi paramos į popiežių, o vyskupas – į Šv. Romos (Vokietijos) imperatorių. 1210 popiežius Inocentas III patvirtino Livonijos žemių pasidalijimą, Kalavijuočių ordino reikalavimus 1211 parėmė šiaurės Vokietijos vyskupai, o 1212 – imperatorius Otonas I. Inocentas III nesutiko Kalavijuočių ordino užkariautai žemei skirti atskirą vyskupą. Tačiau iki XIII a. 2 dešimtmečio pradžios jau susikūrė Kalavijuočių ordino valstybė lyvių ir latvių žemėse (1212 buvo numalšintas jų sukilimas), su Rygos vyskupu imta užkariauti estus. Kalavijuočių ordino teritorija apėmė svarbiausius prekybos kelius palei Dauguvą ir Gaują. Vokiečiams užkariauti baltų žemes lengvino jų genčių nevieningumas, tarpusavio nesutarimai. XIII a. 1 dešimtmetyje žiemgaliai buvo Kalavijuočių ordino sąjungininkai, 1205 padėjo vokiečiams sumušti lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenę, 1208 pulti Upytės žemę (žygis nepavyko). Jau XIII a. 2 dešimtmetyje žiemgaliai pajuto Kalavijuočių ordino pavojų, ėmė kontaktuoti su lietuviais. 2 dešimtmečio viduryje lietuviai sutrukdė Kalavijuočių ordino kariuomenei užimti Jersiką, o 2 dešimtmečio pabaigoje žiemgaliai kalavijuočius atmušė, kai jie bandė užimti svarbų gynybos punktą Mežuotnę. Žiemgaliai su lietuviais sustabdė Kalavijuočių ordino veržimąsi į pietus. Tačiau šiaurėje Kalavijuočių ordinas, 1217 laimėjęs Viljandžio mūšį, užėmė pietų ir vidurio Estijos žemes. Šiaurės Estijoje 1219 įsitvirtinus danams, Kalavijuočių ordinas pripažino Danijos karaliaus Waldemaro II viršenybę ir nerėmė prieš danus kovojančio vyskupo Alberto. Jau 1223 Kalavijuočių ordinas atsikratė karaliaus viršenybės, nes suiro Danijos valstybė. Tačiau nuo 1225 Kalavijuočių ordinas turėjo klausyti popiežiaus legato Wilhelmo Modeniečio, siekusio Livonijoje įtvirtinti tiesioginę popiežių valdžią, nurodymų. Dėl legato veiksmų čia suintensyvėjo kryžiaus žygiai. 1227 Kalavijuočių ordinas užėmė dalį Saaremos salos, 3 dešimtmečio pabaigoje įsitvirtino dalies sėlių, kuršių ir rytų žiemgalių žemėse. 1225 Kalavijuočių ordinas nutraukė taikos sutartį su lietuviais, po 1229 sėkmingo žygio į Nalšią su Rygos vyskupu užėmė Jersiką. Albertui mirus (1229), Kalavijuočių ordinas tapo stipriausia Livonijos konfederacijos jėga. Kalavijuočių ordinas pasipriešino popiežiaus legatui Balduinui Alniečiui, 4 dešimtmečio I pusėje siekusiam be kompromisų įtvirtinti popiežiaus valdžią. Popiežius Grigalius IX pripažino Kalavijuočių ordino interesus šiaurės kuršių žemėse (Latvijoje), 1234 Balduiną Alnietį pakeitė lankstesniu Wilhelmu Modeniečiu. Tačiau Kalavijuočių ordinas ir toliau Katalikų Bažnyčios valdžios buvo įpareigojamas plėsti užkariavimus į pietvakarius nuo Dauguvos, kur buvo numatyta sukurti tiesiogiai popiežiui priklausomas valdas. Tokį tikslą turėjo ir 1236 II 19 Grigaliaus IX paskelbtas kryžiaus žygis į Žemaitiją. Kalavijuočių ordino vadovybė nebuvo tuo suinteresuota, atvykus daug saksų kryžininkų delsė. Dėl to kilo nesutarimų, į žygį išsirengta nepatogiu metu – rudenį. 1236 IX 22 Šiaulių (Saulės) mūšyje Kalavijuočių ordino kariuomenę sutriuškino žemaičiai. Žuvo magistras Folkvinas ir 48 riteriai. Folkvinas Kalavijuočių ordino kariuomenės katastrofą numatė anksčiau ir ieškojo būdų prisijungti prie Kryžiuočių ordino. Derybos prasidėjo apie 1231, bet kryžiuočių vadovybė delsė. Po Saulės mūšio sukilus kuršiams, daliai sėlių ir estų, Grigalius IX 1237 V 13 prijungė Kalavijuočių ordino likučius prie Kryžiuočių ordino. Papildžius Kalavijuočių ordino likučius kryžiuočių riteriais, buvo sukurta Kryžiuočių ordino autonominė šaka – Livonijos ordinas. Jis perėmė Kalavijuočių ordino palikimą bei agresijos prieš baltų ir estų žemes politiką (kryžiaus karai Baltijos šalyse).

L: Brackel H. Die Ermordung des ersten livländischen Ordensmeisters Herrn Vinno // Mitteilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv-, Est- und Kurlandʼs. Bd. 3, Hf. 2, 1844, S. 187–230; Büttner A. Vereinigung des livländischen Schwertbrüderordens mit dem deutschen Orden // Mitteilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv-, Esth- und Kurland's. Bd. 11, Hf. 1, 1865, S. 13–75; Schwartz Ph. Kurland im dreizehnten Jahrhundert bis zum Regierungsantritt Bischof Emunds von Werd. Leipzig, 1875; Seraphim E. Baltische Geschichte im Grundriss. Revel, 1908; Arbusow L. Grundriss der Geschichte Liv-, Esth- und Kurland's. Rīga, 1918; Arbusow L. Frühgeschichte Lettlands. Rīga, 1933; Varakauskas R. Vokiečių feodalų agresija į Rytinį Pabaltijį ir lietuvių kova su ja XIII a. I ketvirtyje // VVPI mokslo darbai. Istorija, t. 3, 1957, p. 5–33; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Benninghoven F. Der Orden Schwertbrüder. Köln–Graz, 1965; Urban W. The Livonian Crusade. Washington, 1981; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. V., 1982; Nyberg Т. Deutsche, dänische und schwedische Christianisierungsversuche östlich der Ostsee im Geiste des 2. und 3. Kreuzzuges // Die Rolle der Ritterorden in der Christianisierung und Kolonisierung des Ostseegebiets. Toruń, 1983, S. 94–114; Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. V., 1989.

Edvardas Gudavičius

Iliustracija: Taip vaizduojama 200 metų (1210–1410) agresija prieš baltų ir estų žemes pačių vokiečių istorikų akimis / Iš Eduardo Červinsko rinkinio