kryžiaus žygiai

krỹžiaus žỹgiai, kryžiaus karų Baltijos šalyse svarbiausia sudėtinė dalis. Vokiečių miestams XII a. įsitvirtinus Baltijos rinkoje (Hanza), prasidėjo kryžiaus karai Baltijos šalyse, kurių pagrindinis tikslas – Rytų kraštų kolonizavimas (pirmieji kryžiaus žygiai 1171 rengti į Estiją, 1198 į Dauguvos žemupį). Kkryžiaus žygiai skelbti popiežių bulėmis, jų dalyviams teikta nuodėmių atleidimas, teisinė bei socialinė Apaštalų sosto globa. Baltijos regione įsikūrę kariniai vienuolių ordinai tapo kryžiaus žygių svarbiausiais vykdytojais. Įkurtų telkiamų kryžininkų veiksmai Padauguvyje ir Estijoje derinti su karinių ordinų veiksmais jau nuo XIII a. pradžios. Nors Pavyslyje kryžiaus žygiai buvo nesėkmingi, Kryžiuočių ordinui iki 1291 padėjo užkariauti prūsus. Kryžiaus žygiai derinti su kryžininkų veiksmais. Smulkieji kryžininkai buvo pavaldūs Ordinų vadovybei, stambieji senjorai veikė kaip Ordinų sąjungininkai. Kryžiaus žygiai dažniau rengti kilus grėsmei Kryžiuočių ordinui (prūsų sukilimų metais). Stambesni ir smulkesni senjorai talkindavo kryžiuočiams ne tik per kryžiaus žygius, bet ir asmeniškai įsipareigodami. Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras 1255 padėjo užkariauti Sembą. Jonas Luxemburgas su kryžiuočiais 1329 žygiavo į Žemaitiją, 1345 jis ir Vengrijos karalius Liudvikas nesėkmingai talkino Ordinui. Lietuvai (Aukštaitijai) 1387 priėmus krikštą, popiežiai kryžiaus žygių jau nebeskelbė.

Edvardas Gudavičius