kryžiaus karai Baltijos šalyse

krỹžiaus kara Báltijos šalysè, XII–XIV a. popiežių laiminti ir vadovauti Vidurio ir Vakarų Europos katalikiškųjų šalių feodalų žygiai prieš Baltijos regiono tautas. Katalikų Bažnyčiai ir Vakarų Europos feodalinei visuomenei kryžiaus karai Baltijos šalyse prilygo kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus. Kryžiaus karus rengė ir vykdė kariniai vienuolių riterių ordinai: Dobrynės brolių ordinas, Kalavijuočių ordinas, Kryžiuočių ordinas ir jo padalinys (nuo 1237) Livonijos ordinas. Kryžiaus karų Baltijos šalyse dalyviams kryžininkams, išbuvusiems Baltijos šalyse 1 metus, t. p. asmenims, priėmusiems kryžininkus savo lėšomis, Katalikų Bažnyčia teikė tokias pat lengvatas kaip ir kariavusiems prieš musulmonus. Pirmieji kryžiaus karai Baltijos šalyse rengti pietuose, prieš Palabio slavus (nuo 1147), šiaurėje – prieš suomius (nuo 1155), estus ir lyvius. Prieš lietuvius pirmas didelis kryžiaus žygis 1236 baigėsi kalavijuočių sutriuškinimu Šiaulių (Saulės) mūšyje. Lenkų kunigaikščių ir Prūsijos pirmojo vyskupo Kristijono iniciatyva pradėta skelbti kryžiaus karai į prūsų žemes: 1217–1218, 1222–1223. Pavyslyje 1230 įsikūrus Kryžiuočių ordinui popiežiai remdavo kryžiuočius per Ordino rengiamus žygius į prūsų, jotvingių, lietuvių žemes. Vien 1217–1265 popiežiai išleido per 114 bulių, raginančių Europos riterius vykti į Rytų Baltijos kraštus. Rengti kryžiaus karus Baltijos šalyse buvo pavesta ištisam popiežiams pavaldžiam bažnyčios aparatui Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Kryžininkai padėjo kryžiuočiams 1230–1283 užkariauti prūsų, jotvingių, nadruvių ir skalvių žemes. XIII a. pabaigoje–XIV a. jų akys vis dažniau krypo į Lietuvos valstybę. Vakarų Europos feodalai laikė ją viena vadinamųjų saracėnų pasaulio šalių, o karą su pagonimis lietuviais – t. p. šventu kaip ir karą su Ispanijos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų musulmonais. Kryžininkų pajėgos talkino kryžiuočiams per visus didžiuosius antpuolius, padėjo statyti pilis prie Nemuno. Popiežių ir paties Kryžiuočių ordino propagandos paakinti į Prūsą (prūsų–kryžiuočių karas, 1231–1274) ir Livoniją veržėsi Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Anglijos, Skandinavijos riteriai ir valdovai su savo kariaunomis (tarp jų būsimasis Šventosios Romos imperatorius Karolis IV, 1390 ir 1392 – būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV). Prieš Kryžiuočių ordino valdžią įvyko Pirmasis prūsų sukilimas (1242–1249), Didysis prūsų sukilimas (1260–1274), vėliau – mažesni sukilimai. Po dažnų kryžiaus karų Baltijos šalyse Kryžiuočių ordinas, patyręs gėdingą pralaimėjimą 1260 Durbės mūšyje ir po kilusio Didžiojo prūsų sukilimo, atsigavo. 1255–1260 kryžiaus karai Baltijos šalyse skelbti siekiant paremti lenkus, kuriuos puolė lietuviai. Pradedant Vyteniu, Lietuvos didieji kunigaikščiai derėjosi su Šventosios Romos (Vokietijos) imperatoriaus ir popiežiaus atstovais dėl Lietuvos krikšto. Ypač reikšminga Gedimino diplomatinė veikla: kai 1323–1324 popiežiui Jonui XXII nušviesta tikroji padėtis Lietuvoje ir Ordino tikslai (ne pakrikštyti, bet užkariauti šalį). Oficialiai kryžiaus karai Baltijos šalyse baigėsi, kai popiežius Bonifacas IX 1403 IX 9 uždraudė kryžiuočiams puldinėti jau krikščionišką Lietuvą. Faktiškai popiežiai toliau rėmė Kryžiuočių ordiną, o šis protestavo prieš tą draudimą (įrodinėjo, kad kariauja su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Ordino žemių, kurias neva užgrobęs Vytautas). Vakarų ir Vidurio Europos riteriai kryžiuočių neberėmė po Žalgirio mūšio (1410). Jogaila ir Vytautas laiškuose Europos valdovams ir ypač Katalikų Bažnyčios susirinkime (1414–1418) Konstance atskleidė tikruosius Ordino karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste tikslus bei metodus. Kryžiaus karų Baltijos šalyse padariniai: lyvių, estų ir latvių tautų pavergimas, dalies Palabio slavų genčių likvidavimas, prūsų tautos ir jotvingių genčių sunaikinimas, placdarmo Baltijos rytų šalyse sukūrimas vokiečių politikos Drang nach Osten tolesniam įgyvendinimui.

L: Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Popiežiai – lietuvių tautos priešai. V., 1948; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. V., 1987; Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. V., 1989.

Edvardas Gudavičius

Rimantas Jasas