Livonijos ordinas

Livònijos òrdinas, Livonijos Švč. Mergelės Marijos vokiečių namų Jeruzalėje ordinas (lot. Ordo domus sanctae Mariae Teutonicarum de Herusalem in Livonia), Vokiečių ordino (Kryžiuočių ordino) autonominė šaka ir teokratinė katalikų valstybė Livonijoje (XIII a. vidurys–XIV a.). Susikūrė 1237, kai žemaičiai 1236 Saulės mūšyje sutriuškino Kalavijuočių ordino kariuomenę. Nusilpę kalavijuočiai prisijungė prie Kryžiuočių ordino Prūsijoje, tapo jo autonomine šaka Livonijoje (dabar Latvija ir Estija). Vėliau Livonijos ordinas stiprėjo, tapo beveik nepriklausomas nuo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro. Visateisiai nariai buvo riteriai ir dvasininkai, vadinami broliais. Riteriai sudarė kariuomenės pagrindą; joje privalėjo tarnauti, dalyvauti žygiuose ir pavergtų žemių baltai (kuršiai ir kiti). Įsitvirtinęs latvių ir estų žemėse Livonijos ordinas siekė užkariauti ką tik susikūrusią Lietuvos valstybę, Pietų kuršių, taip pat skalvių ir nadruvių žemes (kuriose vėliau susidarė Mažoji Lietuva). Valdęs svarbų prekybos ir karo kelią Dauguvą Livonijos ordinas siekė įsigalėti ir prie Nemuno – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svarbiausio prekybos kelio. Baltijos jūra iš Vakarų atplaukę prekybiniai laivai plukdė prekes Kuršmarėmis (pro baltų įtvirtintą gyvenvietę Klaipėdą) ir Nemunu. Įsitvirtinti prie Nemuno žemupio Livonijos ordinui labiausiai tiko geroje strateginėje padėtyje buvusi Klaipėda. Livonijos ordino siekius rėmė Kuršo vyskupas (jis valdė 1/3, Ordinas – 2/3 Latvijos Kuršo), siekdamas praplėsti Kuršo vyskupijos valdas. Jau 1237 popiežiaus legatas jas praplėtė iki Nemuno žemupio, nors vokiečių riteriai pietų kuršių ir šiaurės skalvių žemių dar nebuvo užkariavę. 1252 Livonijos ordino riteriai užėmė Klaipėdą su apylinkėmis. Kryžiuočių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardtas von Seine (pavaduodamas susirgusį Livonijos ordino magistrą Andreasą von Stirlandą) Kuršo ir Sembos sandūros svarbiausiajame punkte, ties Kuršių nerijos šiauriniu galu, prie Danės žiočių, pastatydino pilį Memelburgą. Joje įsikūrė Livonijos ordino įgula. Ji saugojo svarbiausią kelią tarp Prūsijos ir Livonijos per Kuršių neriją. Livonijos ordinas toliau siekė užkariauti žemaičių atkakliai gintą Šventosios–Palangos pajūrio ruožą ir savo valdas sujungti su Prūsijos Kryžiuočių ordino valdomis. Kai XIII a. pabaigoje kryžiuočiai prasiveržė iki Nemuno, Klaipėdos pilies įgula buvo beveik visai užtvėrusi Lietuvai (pirmiausia žemaičiams) išėjimą į Baltijos jūrą. 1253 Andreaso von Stirlando ir Kuršo vyskupo Henriko sutartimi dėl užkariautinų baltų žemių Ceklio, Mėguvos, Pilsoto, Kuršo (tikriausiai dalį minėtų žemių Livonijos ordinas užgrobė XIII a. II pusėje) pasidalijimo 2/3 ploto atiteko Livonijos ordinui, 1/3 – Kuršo vyskupijai. Pilsotas, kitų žemių dalys bei skalvių žemių dalis ir sudarė Klaipėdos apylinkes. Jose mišriai gyveno kuršiai su atsikeliančiais žemaičiais. Jie nesitaikstė su kaimynystėje įsikūrusiu pavojingu priešu, daug kartų (retsykiais drauge su sembais) puldinėjo Livonijos ordino įgulą Klaipėdoje, niokojo apylinkes. Jau 1252–1253 žiemą baltai puolė medinę pilį ir ją sunaikino. 1253–1254 Eberhardtas von Seine Klaipėdoje pastatė 2-ąją mūrinę Livonijos ordino pilį. Livonijos ordino pajėgos 1253 vasaros pabaigoje nusiaubė Žemaitijos vakarinę dalį. Tačiau vokiečių riteriai įsitvirtino tik Klaipėdoje. 1253–1255 Livonijos ordinas su Kryžiuočių ordinu puldinėjo Sembą. Stipri sembų gentis kontratakuodavo. Antai 1254 pradžioje didelės jų pajėgos puolė Klaipėdos pilį. Atsakydamas į tai 1254 viduryje Ordino magistras Anno von Sangershausenas su riterių dideliu būriu iš Livonijos atvyko į Klaipėdą. Iš čia, padedamas klaipėdiečių vokiečių riterių, per Užmarį įsiveržė į Sembą; degino kaimus, žudė vyrus, o moteris ir vaikus ėmė nelaisvėn. Grįžtančiuosius iš pasalos užpuolė sembai, sumušė užpuolikus, tie palikę grobį pabėgo į Klaipėdą. Kai 1255 Prūsijos kryžiuočiai užkariavo Sembą, jie galėjo sausuma per Klaipėdą pasiekti Livoniją. 1256 popiežius Aleksandras IV bule paskelbė naują kryžiaus žygį prieš baltus. Tačiau žemaičiai, vadovaujami Žemaičių žemių konfederacijos talentingo karo vado Almino (Almeno), 1257 Klaipėdos mūšyje smarkiai sumušė Livonijos ordino magistro Burhardo von Hornhauseno (1255–1256 buvo Kryžiuočių ordino didysis magistras) vadovaujamų vokiečių riterių (iš 40 jų žuvo 12) ir priverstų drauge kautis pavergtų kuršių (jų taip pat daug žuvo) kariuomenę. Klaipėdoje įsitvirtinę Livonijos ordino riteriai siekė įsigalėti visose apylinkėse, užkariauti Ceklį, Skalvą, niokojo tas žemes. Tokia proga pasitaikė dėl politinių Lietuvos valstybės pokyčių. Kai 1251 Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionybę ir 1253 su Livonijos ordino magistru Andreasu von Stirlandu sudarė taiką, jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Už tai Mindaugas 1253 užrašė Ordinui Nadruvą (jos dar nebuvo užgrobęs Kryžiuočių ordinas), dalį Sūduvos, Dainavos ir Žemaitijos, o 1257 dovanojo likusią Žemaitijos dalį (išskyrus Livonijos vyskupui dovanotas žemes), 1259 – Skalvą ir likusią Dainavą. Tačiau Livonijos ordinas faktiškai tų baltų žemių neužvaldė. Kai apie 3000 žemaičių ėmė rengtis naujam žygiui į Šiaurės Kuršą, Kuldygos konventas paprašė Klaipėdos riterių paramos, kurią jie suteikė. Tačiau Livonijos ordino ir kryžininkų kariuomenė 1259 pradžioje žemaičių sumušta Skuodo mūšyje (Ceklio žemėje). Livonijos ordino valdžios atsikratė žiemgaliai. Tuomet Livonijos ir Kryžiuočių ordinai Karšuvoje prie Nemuno 1259 pastatydino Georgenburgo (Šventojo Jurgio; iš jos atsirado dabartinis Jurbarkas) pilį – Livonijos ordino ir Prūsijos riteriai ėmė veikti drauge. Durbės mūšio išvakarėse dviejų ordinų veiksmų pradžia buvo numatyta Klaipėda (vienodai nutolusi nuo Livonijos ir Prūsijos). Iš jos ketinta žygiuoti laisvinti žemaičių apgultos Georgenburgo pilies. Tačiau dėl sumanios žemaičių taktikos mūšis įvyko kitur – šiaurinėje kuršių žemėje. Ordinų pajėgas ištiko karinė katastrofa: XIII a. Baltijos regione svarbiausiame Durbės mūšyje 1260 jungtinę kariuomenę sutriuškino (žuvo apie 150 riterių) žemaičiai. Ši didelė žemaičių pergalė keitė strateginę įvykių raidą Baltijos Rytų regione. Prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, kuršių ir kitų baltų sukilimai prieš pavergėjus. Iškovoję pergalę žemaičiai įsigalėjo Ceklio didelėje dalyje. Livonijos ordinui ir Kuršo vyskupui teliko pajūrio ruožas. Nors popiežius skelbė savo globą šiam Ordinui ir jo žemėms (dovanotoms Mindaugo, taigi ir Skalvai su Nadruva), Livonijos ordinas nebepajėgė į jas veržtis. Nadruvių ir skalvių žemes XIII a. pabaigoje užvaldė Kryžiuočių ordinas. Taip vokiečių feodalų sukurtų vokiškų valstybių teritorija nusitęsė nuo Pavyslio iki Dauguvos ir toliau į šiaurę. Tik Palangos–Šventosios pajūrio ruožas liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Livonijos ordino padėtis Klaipėdoje ir apylinkėse pagerėjo 1263 žuvus Mindaugui, kai Lietuvoje prasidėjo vidaus kovos. Nepaisant to, Kretingos ir Impilties kuršiai, žemaičių remiami, puldinėjo Klaipėdą, ją degino, šturmavo pilį. Karo veiksmai vyko visose srityse, priešas labiau gynėsi. Į žemaičių kunigaikščių kariaunas ėmė įsilieti kuršių ir skalvių diduomenė. XIII a. pabaigoje žemaičiai galutinai užvaldė Palangos–Šventosios pamario ruožą ir atkirto Klaipėdą nuo Livonijos, prispaudė įsibrovėlius prie jūros. Nepajėgdamas nublokšti žemaičių Livonijos ordinas 1328 dalį Klaipėdos ir srities perleido galingesniam Kryžiuočių ordinui. Kuršo vyskupas toliau liko 1/3 Klaipėdos miesto bei pilies ir apylinkių savininkas (dar 1255 įsteigtas Livonijos ir Prūsijos vyskupijas jungė Rygos arkivyskupija). 1392 Kuršo vyskupas Otto, nepajėgdamas išlaikyti valdų Klaipėdos apylinkėse, perleido jas Kryžiuočių ordinui (didžiajam magistrui Konradui von Walenrodui). Taip kryžiuočių valdomai Prūsijos valstybei atiteko Nemuno žemupio visas dešinysis krantas, Kuršmarių pakrantės su Klaipėda. Livonijos ordinas į Klaipėdos apylinkes ir būsimos Mažosios Lietuvos plotą daugiau nebesugrįžo.

L: Liv-, Esth- und Curlandisches Urkundenbuch (1093–1472). Bd. 1–12. Rīga, 1857–1910; Livlandische Reimchronik. Paderborn, 1876. Sembritzki J. Geschichte der königlich preussischen See- und Handelsstadt Memel. Memel, 1926; Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Gudavičius E. Mindaugas. 1998.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Livonijos ordino magistras, vėliau didysis ordino magistras Anno von Sangershausenas, XVII a. raižinys / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Didysis Livonijos ordino magistras Werneris von Orsela, XVII a. raižinys / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Kalavijuočių ordino magistro antspaudas, 1205 / Iš Johanno Sembritzkio knygos „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“, t. 1 (vokiškai 1900, lietuviškai 2002)

Iliustracija: Klaipėdos kapitulos yresniojo bronzinis antspaudas, XIII a., aptiktas 2001 kasinėjant ordino pilį Ventspilyje / Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda“, 2002