sembai

sémbai, prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Archeologai sembus laiko tikraisiais prūsais. V–VI a. deginti mirusieji Semboje dar laidoti urnose. Jos retai ornamentuotos. Kartais šalia urnos kape padėti keli maži indeliai. Nuo VI a. sudeginti palaikai berti į duobę virš giliau užkasto nedeginto žirgo. Mažėjo įkapių, retai dėta ginklų (archeologai Vytautas Kazakevičius, Adolfas Tautavičius teigė, kad ginklai sudarė tik 7–19% visų įkapių). Iš papuošalų dažniau rasta lankinių segių, antkaklių, apyrankių. Daugiau buvo žalvarinių ar geležinių diržų sagčių. VII–VIII a. įkapės dar kuklesnės: dėtas peilis, kartais molinis verpstelis, diržo sagtis, lankinė segė. VII–IX a. Semboje daugėjo gyventojų, todėl dalis sembų traukėsi į pietus. IX–X a. žinomi aktyvūs sembų ir vikingų ryšiai. Saksas Gramatikas 960 rašė, kad Danijos karaliaus Haroldo sūnus Haakonas užpuolęs sembus, šie taip įnirtingai pasipriešinę, jog danų vadas įsakė sudeginti visus laivus, kad jo kariai negalėtų pabėgti. Tik taip nugalėjęs sembus. Skandinavai ir sembai tarpusavyje ne tik kariavo, bet ir prekiavo. Jei kuršius skandinavų šaltiniai apibūdino kaip jūrų plėšikus, tai sembus islandų sagos ir runų įrašai minėjo kaip prekybos partnerius. Skandinaviškuose kraštuose buvo didelių prekybos centrų (Danijoje – Haitabus, Švedijoje – Birka, Sigtuna, Gotlando saloje – Visbis), kur prekiauti keliavo ir sembai. Reikšmingas sembų prekybos centras buvo Viskiautai – svarbus gintaro apdirbimo centras, kur atplaukdavo pirkliai iš kitų kraštų. Danų sagose aprašyta skandinavų ir sembų prekyba: Vidgaudas garsėjo kaip apsukrus sembų pirklys ir geras jūrininkas. Kartą jam, grįžtančiam su „vaisba“ į gimtąją Sembą, kelią pastojo piratai kuršiai. Vidgaudas, gerai pažindamas jūrą, pasuko į vakarus ir po kelių dienų pasiekė Danijos uostą. Hercogui Knutui Levardui priešais sostą jis sukrovė stirtą brangiųjų kailių (jie buvę surišti į 40 pundų, po 5 ryšulius kiekviename punde ir po 40 kailių kiekviename ryšulyje). Dar didesnę hercogo malonę Vidgaudas pelnė, kai, nuplaukęs į Naugardą, prikalbėjo kunigaikštį leisti savo dukrą už Knuto Levardo. Gausiai apdovanotas abiejų valdovų, sembas laimingai grįžo į gimtąjį pamarį. Prekyba ypač suaktyvėjo XI a., tačiau XII a. Baltijos jūroje ir Gotlando saloje įsigalėję vokiečių pirkliai sutrikdė ankstesnius prekybos ryšius. XIII a. prasidėjo Kryžiuočių ordino invazija į prūsų žemes. XIII a. metraštininkai sembus vadino gausiausia ir viena karingiausių prūsų genčių, tačiau 1252–1257 Semba buvo nukariauta. Sembai dalyvavo 1260–1274 Didžiajame prūsų sukilime (sembams vadovavo Glandas). 1270 į Ordino pusę perėjus daliai sembų vadų (tarp jų ir Glandui), kryžiuočiai nuslopino sukilimą Semboje. Pavergtus prūsus Ordinas negailestingai išnaudojo. Kartais kilmingiems prūsams (daugiausia tiems, kurie neprisidėdavo prie sukilimų) bei jų palikuonims kryžiuočiai pripažino kilmingųjų teises. Jas dažniau įgydavo sembai, kurie asimiliavosi greičiau už likusias gentis. XIV–XV a. prūsai sudarė tik pusę Prūsijos gyventojai, likusieji buvo vokiečių kolonistai bei lenkai. 1525–1528 sembai dalyvavo prūsų ir vakarų lietuvių sukilime. Paskutinieji mokėję sembų kalbą išmirė XVIII amžiuje.

L: Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. K., 1935; Tautavičius A. Prekybiniai kultūriniai ryšiai I–XII a. V., 1972; Dundulis B. Normanai ir baltų kraštai IX–XI a. V., 1982; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Mažiulis V. Prūsai ir kiti vakarų baltai // Prūsijos kultūra. V., 1994; Mickevičius A. Ankstyvieji skandinavų ir kuršių kontaktai // Lietuva ir jos kaimynai. V., 2001; Mikučionis U. Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje // Liaudies kultūra. 2003, nr. 2; Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Preussisch Litauen. Memel, 1927; Gusovius P. Der Landkreis Samland. Würzburg, 1966.

Iliustracija: Piliavos uostas ir švyturys, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Kurvių (Žuvininkai) dvaro rūmai, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Sembos krašto dvaro tarnaitės: dešinėje – Bertha Hopp (1877–1959), ištekėjusi už F. Bergenso ir gyvenusi Pėžaičiuose, XIX a. pabaiga / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000

Iliustracija: Kelias iš Karaliaučiaus į Krantą, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Olandiškas vėjo malūnas prie Kranto, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Žuvininkų apylinkių žvejo gyvenamojo namo šoninis fasadas, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Žuvininkų apylinkių žvejo gyvenamojo namo galinis fasadas, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Žuvininkų apylinkių žvejo sodybos planas, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Naujųjų Kuršių gyventojai atokvėpio valandėlę, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Sembos laukininkas su vežimu keliasi per Prieglių, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Pabėtų bažnyčios paauksuota taurė, XV a. / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932

Iliustracija: Girmavos bažnyčios vitražas, 1610 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932