vikingai

vkingai, senieji Jutlandijos (Danijos) ir Skandinavijos (Norvegijos ir Švedijos) gyventojai jūrininkai – kariai, pirkliai, plėšikai. Šiaurės germanai, viduriniais amžiais vadinti ir normanais. Labiausiai žinomi VIII–XI a. siaubiamaisiais žygiais Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kituose Europos kraštuose. Vikingai sukūrė ir platų prekybos tinklą bei apgyvendino kai kurias puldinėtas pakrantes. Laikotarpis nuo 793 iki 1066, kai vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją ir Normandijos sritį Prancūzijoje, Europos istorijoje vadinamas vikingų amžiumi. 793 įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų įsiveržimas į Lindisfarne salą Anglijoje, o 1066 vikingams vadovavęs Norvegijos konungas (kunigaikštis) Haraldas Hardrada mėgino įsitvirtinti Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Į Rytų Europą vikingai vykdavo mažesniais būriais, nes čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis, mažesniais laivais. Dėl to čia jie mažiau plėšikavo, o daugiau prekiavo. Vikingai atliko reikšmingą vaidmenį kuriantis Didžiajam Naugardui ir Kijevo Rusiai. Rytų Europoje, senrusių žemėse, daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t. y. į Bizantijos imperiją.

Tomas Čelkis

Iliustracija: Vikingų epochos prekybos keliai ir svarbiausios prekyvietės Šiaurės Rytų Europoje / Iš Adomo Butrimo knygos „Lietuvos istorija“, 1992