normanai

normãnai (Šiaurės vyrai; šiaurės germanų Nord – šiaurė+Mann – vyras; senosios islandų vik – judinti irklą; germanų vik – VII–XI a. didžiausios prekyvietės, kurios buvo ir amatų centrai; senosios islandų var – priesaika), vikingai, variagai, Skandinavijos germanų gentys. VIII–XI a. pasižymėjo didelėmis jūrų kelionėmis, pasiekė Pietų Europą, Vakarų Aziją, Afriką, Atlanto salas, apie 1000 metus – net Šiaurės Amerikos krantus. Dėl dirbamosios žemės trūkumo ir norėdami svetur prisiplėšti turto, prekiauti ar laisvai gyventi (jų šalyse jau kūrėsi valstybės) iš Jutlandijos (danai) ir Skandinavijos (švedai ir norvegai) normanai plaukdavo Baltijos jūra, iš jos – į Juodąją, Viduržemio jūras, rengė grobiamuosius žygius į kitų šalių pakrantes. Normanai buvo pasiekę aukštą laivininkystės technikos lygį, turėjo greitesnius, lengvesnius nei kitų burinius laivus. Normanų vardas tuo metu simbolizavo jūrų plėšikus (piratus), pirklius ir kolonistus. Kariaunos buriniais laivais plaukiojo iki 100 žmonių. Greitais ir staigiais puolimais jie prisiplėšdavo turto, paimdavo belaisvių ir atsitraukdavo. Europos riteriai nesugebėdavo atremti normanų puolimų. Normanai mokėjo įvairių karinių gudrybių bei klastų, todėl kėlė siaubą daugeliui Europos šalių. Plėšikaudami ir prekiaudami jie slinko upėmis į kraštų vidų, kūrė sodybas ir tvirtoves (sena tvirtovė buvo X a. Oderio žiotyse įsikūręs Jomsburgas). Žymesnių normanų pėdsakų aptinkama Vyslos baseine. Iš vietos gyventojų normanai rinko duokles, pardavinėjo jiems belaisvius ir ėmė nelaisvėn juos pačius (pardavinėjo kaip vergus kitose šalyse). Kai kur kūrėsi kolonijomis. Mažojoje Lietuvoje aptikta daug archeologinių radinių iš normanų laikų – laivų liekanos, kapinynai, išlikę vietovardžiai bei vandenvardžiai, marių vietų pavadinimai rodo normanų ryšius. Apie normanų keliones į rytines Baltijos pakrantes byloja runų įrašai ir sagos. Kai kuriose jų minėti Pabaltijo kraštai. Pvz., XI a. Valentunos runų akmenyje įrašyta Ingijborg savo vyrui. Jis nuskendo Holmo mariose (holm haf – Kuršių marios). Prekybinius sausumos kelius žymi rasti normanų atvežtiniai papuošalai bei ginklai, sidabro, bronzos lobiai, sidabru turtingi senkapiai, dažni svarstyklių ir svarelių radiniai kapuose. Svarbiausias prekybos centras su prūsais, kuršiais IX–X a. buvo uostas Birka (Melareno ežero saloje), XI–XII a. – Sigtuna (to ežero šiauriniame krante). Nuo X a. pabaigos prekybos centru Baltijos regione tapo švedų sala Gotlandas su Visbio uostu. Prūsoje didele nuolatine normanų faktorija-kolonija VII a. tapo Drūsuo (Truso) Elbingo apylinkėse. Švedų konkurentai Baltijos rytinėse pakrantėse buvo danai. XII a. pabaigos kronikininkas Saksas Gramatikas rašė, kad VIII a. garsus danų normanas Starkateris rengęs žygius į gintarinę Sembą. Normanai dar VIII a. iš keltų perėmė gintaro kelio į Romos imperiją prekybos kontrolę. Su gintaru į Skandinaviją patekdavo ir prūsų amatininkų dirbinių. Semba buvusi patogi normanų laivų prieplaukoms, ten buvo galima pasipildyti maisto atsargų. Tada prūsų kariauna buvo įsikūrusi tarp Vargenavos ir Bildavos, blokuodavo Baltiją su Kuršmarėmis jungiantį Brokisto sąsiaurį ir iš pirklių laivų surinkdavo didelių duoklių. Stebėjimo punktą sembai įsirengė prie Brastos ir Bildavos upių žiočių. Kai jūroje ar mariose pasirodydavo burinis laivas, laužais duodavo ženklą, o prie sąsiaurio atjojęs raitelių būrys valtimis užtverdavo laivui kelią. Prie Viskiautų buvo didelė ir stipri Kaupo (kaup – prekyba) kolonija netoli Kranto gyvenvietės Baltijos pakrantėje. Čia atkastas kapinynas, įvairūs archeologiniai radiniai (laivų statyklų liekanos) liudija apie IX–X a. buvusią normanų koloniją. Šis prekybos ir amatų centras pakeitė buvusį Drūsuo. Archeologo Vladimiro Kulakovo spėjimu, galbūt ir Kijevo Rusios valstybės kūrėjas normanas danas Riurikas pakeliui į Didįjį Naugardą su savo kariauna buvo sustojęs Kaupe. Kaupe apie 800 apsigyveno danų normano Ragnaro Lotbroko kariauna. Įsikūrė patogioje vietoje: iš Baltijos Brokisto sąsiauriu buvo galima perplaukti į netolimas Kuršmares, iš jų Nemunu pasiekti Dnieprą. Iš sembų ir kuršių užkariautojas Ragnaras Lotbrokas išreikalavęs duoklių ir esą buvęs pripažintas tų genčių valdovu. Čiabuviai mainais į grūdus, gintarą, medų, žvėrių kailius, papuošalus iš normanų įsigydavo kalavijų, kovos kirvių, ietigalių, žirgų aprangos. Manoma, apie 830 danai puolė kuršius, prieš 845 – kuršius ir sembus, 860 švedų karalius Erikas (ar Olofas) – vakarinius baltus. IX a. pabaigoje kuršius nesėkmingai puolė danų Hadingo, X a. pradžioje – jo sūnaus Frotho (Frodžio) kariauna. X a. pabaigoje žygį į Sembą surengė Danijos karaliaus Haroldo Baltadančio sūnus Hakonas. X a. pradžioje danai įsitvirtino Semboje, o kuršius toliau puldinėjo ir plėšė švedai. Pastarieji (Erikas Sigersällis) sėkmingiau puldinėjo X a. pabaigoje. Po Hakono kariaunų žygių į Sembą čia padaugėjo normanų gyvenviečių. Pasak Sakso Gramatiko, sembai narsiai priešinosi, o užpuolikai buvę priversti grįžti į savo laivus. Atsipeikėję vėl puolė vietinius, žudė vyrus, grobė jų žmonas ir jas vedė. Sembės taip patikusios, kad užkariautojai likę čia gyventi. Taip normanai įsiliejo į sembų, kuršių visuomenes, turėjo poveikio čiabuvių aprangai, plito vakarų kraštų ginkluotė, amatininkų kiti dirbiniai, bet sembai ir kuršiai patyrė skirtingą normanų (danų ir švedų) įtaką. X–XI a. labiau pažengusi Danija veikė jau paisydama valstybinių interesų, o švedai ir toliau užpuldami plėšikaudavo. V. Kulakovo nuomone, dėl normanų prūsų kariauna tapo nepriklausoma nuo savo įtakingo žynių sluoksnio, nuo Krivių Krivaičio kontrolės. Normanai po IX a. vidurio smarkių kovų įsikūrė ir Mažosios Lietuvos pašonėje – kuršių žemėje Apuolėje. Be to, patys kuršiai nuo XI a. II pusės garsėjo kaip jūrų piratai (jų ėmė vengti patys normanai): prieš 975 buvo atplaukę į Birką, lankėsi Danijoje, Gotlande, Didžiajame Naugarde. Normanų prekyvietė, manoma, buvo ir skalvių žemėje Linkūnuose, netoli Tilžės. Panašių prekyviečių galėjo būti ir Palangos–Šventosios ruože. Simonas Daukantas įsiveržėlius vadino žuvėdais, žvėdais (plg. tautovardis švedai). Manoma, kad normanų laikai atsispindi lietuvių liaudies dainose (paskelbė Martynas Liudvikas Rėza) apie barzdotus vyrus iš jūros. XI–XII a. normanų ryšiai ir įtaka sembams nutrūko – per 1016 Knuto I Didžiojo (būsimo Danijos ir Norvegijos karaliaus) žygį sugriautas Kaupas. Jo funkciją perėmė smulkesni įtvirtinti prekybos ir amatų centrai Vargenava ir Bildava. Tarp genčių, mokėjusių Knutui I duoklę, minėti varmiai ir sembai. Jis titulavosi Danijos, Anglijos, Norvegijos ir Sembos karaliumi (tai buvę tik ketinimai tapti visų sembų valdovu). Skandinavijoje įsigalint karalių valdžiai nuo XI a. vidurio baigėsi tradiciniai normanų žygiai. Kartu nustojo funkcionuoti ir kelio iš variagų į graikus atšaka per Kuršių nerijos pietinę pakrantę. Paskutinį kartą į Sembą danai įsiveržė 1210 valdant karaliui Valdemarui II. Nuo XIII a. Baltijoje ėmė įsigalėti ir baltų žemes užkariauti kur kas galingesnė jėga – vokiečių ordinai.

Dar skaitykite piratai Baltijos jūroje.

L: Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 1. Leipzig, 1861; Gesta Danorum. Hauniae, 1931; Dundulis B. Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.). V., 1982; Гуревич Ф. Д. Древние пруссы и норманы. Тарту, 1963; Гуревич Ф. Д. Походы викингов. Москва, 1966; Kudaba Č. Geografinės kelionės ir atradimai. V., 1980; Кулаков В. И. Пруссы (V–XIII вв.). Москва, 1994; Leciejewicz L. Normanowie. Wrocław, 1979; Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. V., 1972; LE; Mickevičius A. Ankstyvieji skandinavų ir kuršių kontaktai // Lietuva ir jos kaimynai. V., 2001; Nerman B. Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum. Stockholm, 1929; Nerman B. Swedish Viking Colonies on the Baltic, t. 9, Helsinki, 1934; Užmirštieji prūsai. V., 1999; Žulkus V. Vikingų burės kuršių mariose // Mokslas ir gyvenimas. 1989. Nr. 4; Mickevičius A. Normanai ir baltai IX–XII a. V., 2004.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Normanų ginklai, įrankiai ir papuošalai, rasti Prūsijoje / Iš Carlo Friedricho von Steegeno knygos „Unter dem Donnergott Perkunos“, 1986

Iliustracija: „Vikingai Baltijos jūroje“ / Iš MLEA