kolonistai

kolonstai, gyventojai, atkeliami iš kitos valstybės į užkariautas arba pagal susitarimą prijungtas žemes. Naujų kolonistų banga į Mažosios Lietuvos žemes plūstelėjo jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. 1946 VII 4 SSRS valdžia išleido potvarkį Apie rajonų apgyvendinimo vykdymo priemones ir ūkio vystymą Kaliningrado srityje. Dar tą žiemą planuota į Mažąją Lietuvą atkelti apie 12 000 kolūkiečių šeimų. 1946 VIII 1 prasidėjus pirmai kolonizacijos bangai, kolonistams leista pasirinkti gyvenamąją vietą, užsiimti norimą žemės plotą ir kita. Neretai likę vietiniai gyventojai buvo iškraustomi iš namų. Stalupėnuose, Gumbinėje ir Įsrutyje (per tas vietoves ėjo geležinkelis iš Rusijos) įkurti priėmimo komitetai. Kolonistai iš įvairių Rusijos sričių atvažiuodavo iki Rusijos pasienio geležinkelio stoties, kur sodinti į 40–50 vagonų traukinius. Kiekviename vagone apgyvendindavo po 4–5 šeimas. Vagone būdavo krosnelės ir pagrindiniai buities reikmenys. Traukiniai važiuodavo lydimi kariuomenės, ypač per lietuvių partizanų užimtas teritorijas. Kelionė trukdavo 8–14 dienų. Kolonistai neturėjo jokio asmens dokumento, su kuriuo galėtų laisvai grįžti atgal į Rusiją. Pirmuoju tokiu traukiniu atgabenta 151 kolonistų šeima (715 žmonių), t. p. 99 karvės, 13 ožkų, 13 kiaulių ir keli šimtai vištų. Netrukus toks ešelonas pasirodė ir Gumbinėje su 120 šeimų (567 žmonėmis). Gumbinės sovietų pareigūnai kolonistus pasitiko su vėliavomis, muzika ir kita. Valdininkai pradėjo kolonistus registruoti, o stotyje laukė kariniai traukiniai, pasiruošę juos vežti į atokesnius kaimus. Daugeliui iš Rusijos atvykusių kolonistų Mažojoje Lietuvoje viskas atrodė kitaip nei gimtinėje – stebino bažnyčių bokštai, fachverkiniai namai, tvarkingi keliai. Tačiau namai, į kuriuos jiems teko keltis, dažniausiai būdavo nuniokoti kareivių. Kolonistai turėjo apsigyventi per 24 val. ir susirasti užsiėmimą. Atsikėlėliams reikėjo susirasti būstą ne tik sau, bet ir gyvuliams. 1946–1953 Tilžėje apsigyveno 2336, Gastose – 3214 ir Skaisgiriuose – 1481 kolonistas, iš viso 7031 žmogus. Visuose Rytprūsiuose buvo 42 376 kolonistų šeimos. Nepaisant sovietų propagandos, kolonistai dažnai nesugebėdavo įgyvendinti penkmečio planų, o kolektyvinis darbas buvo nenašus. 1947–1948 beveik visi senieji vietos gyventojai prievarta deportuoti. Kaliningrado srityje smarkiai mažėjo gyventojų. Jaunimas stengėsi išvažiuoti į miestus, todėl mažėjo darbo jėgos kolūkiuose. 1970 kaimuose buvo 197 tūkst. gyventojų, 1983 – 174 tūkst. Sovietiniai kolonistai dažniausiai nesugebėjo ir nenorėjo prisitaikyti prie svetimos krašto kultūros.

MLFA