Adolfas Tautavičius

Tautãvičius Adolfas 1925 X 9Judrėnuose (Telšių vls.) 2006 VIII 10Vilniuje, archeologas. Habil. dr. (1997, humanitariniai mokslai; istorijos mokslų kandidatas 1954), Latvijos mokslų akademijos garbės daktaras (1997). 1950 Vilniaus universitete baigė Istorijos-filologijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Vilniaus istorijos ir etnografijos muziejuje, tyrė proistorę. Nuo 1947 dirbo Lietuvos istorijos instituto Istorijos muziejuje: iš pradžių laborantas, nuo 1950 – mokslinis bendradarbis, nuo 1962 – Archeologijos ir etnografijos sektoriaus (nuo 1980 – Archeologijos skyrius) vedėjas. 1950–1954 Istorijos instituto aspirantas (vadovas prof. Konstantinas Jablonskis). 1951–1960 dar dėstė Vilniaus universitete. Vadovavo daugeliui Rytų ir Pietryčių Lietuvos pilkapynų tyrimų. Nuo 1955 tyrė Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją (parašė koklininkystės Lietuvoje studiją), Trakų pusiasalio (1962–1964), Vilniaus Aukštutinės (1964), Veliuonos (1965), Klaipėdos (1968) pilis. 1988 įsitraukė į Lietuvos valdovų rūmų tyrimų grupę, peraugusią į Lietuvos pilių centrą, buvo Kernavės kultūrinio rezervato vienas kūrėjų ir saugotojų. Parašė monografiją Vidurinis geležies amžius Lietuvoje V–IX a. (1996). Knygos Vilniaus miesto istorija (t. 1, 1968) vienas autorių (apdovanotas Respublikine premija), Lietuvos TSR archeologijos atlaso (1974–78, 4 t.) rengimo vadovas. Nuo 1966 leido informacinį leidinį apie naujausius archeologinius tyrimus Lietuvoje, buvo 13 knygų atsakingasis redaktorius. Inicijavo Lietuvos archeologijos bibliografijos (2000), apimančios 1782–1998 metus, rengimą. Parašė daugiau kaip 800 straipsnių. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999).

Vasilijus Safronovas