Nadruva

Nadruvà (lot. Nadrovia, vok. Nadrauen), nadruvių žemė (baltai, žemėlapis). Ribas galima nustatyti tik apytikriai iš 1326 Bartos ribų aprašymo, 1352 Kryžiuočių ordino ir Sembos vyskupo dalybų akto. Nadruva apėmė Priegliaus aukštupio baseiną su jo intakais Įsra, Ungura ir Rominta. Gerokai šiauriau Įsruties Nadruva ribojosi su Skalva, rytuose – su Sūduva, pietuose galėjo siekti Mauro ežerą ir Unguros aukštupį. Tiksliausiai atsekama vakarinė riba su Semba. Ji ėjo nuo Kuršių marių piečiau Timbrės, toliau Nėnos ir Ašvinės upėmis iki Galindos piečiau Rėžavo ežero. Prūsai greičiausiai vartojo vardo formą su priesaga -ava, lietuvių kalba būtų Nadravà, nadrãviai. Istoriniuose šaltiniuose Nadruvos vardas užrašytas Nadrauja, Nadrua, Nadrowia, Nadrow, Nadrowen. Pirmą kartą paminėta XIII a. šaltinyje Liber Census Daniae [Danijos žemės knyga]. 1253 ir 1259 dovanojimo Livonijos ordinui aktuose Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą laikė savo žeme. Tokios nuomonės buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Kryžiuočių ordino Dusburgo kronikoje, vardijant prūsų žemes nuo Vyslos iš vakarų į rytus, Nadruva vadinta septintąja (lot. Septima Nadrowia), jai kronikoje paskirtas skyrius De bello Nadrowitarum [Apie nadruvių karą]. Plotu už Nadruvą galėjo būti didesnė tik Sūduva. Kryžiuočių nuniokotoje Nadruvoje senųjų vietovardžių istoriniuose šaltiniuose nedaug, juose sunku atskirti lietuviškus elementus nuo prūsiškų. Neabejotina, kad liet. kilmės vietovardžiai suprūsinti. Jurgis Gerulis, iš XIII–XV a. dokumentų sudarydamas prūsiškų vietovardžių rinkinį, vengė Nadruvos, kai kur pateikė lietuviškus toponimus vietoj prūsiškų. Vėlesniais laikais užfiksuotas Nadruvos vardynas yra lietuviškas. Adalbertas Bezzenbergeris, išvesdamas prūsų ir lietuvių kalbinę ribą pagal vietovardžiuose esančius prūsų kalbos žodžius garbis, kaimis, ape ir jų lietuviškus atitikmenis kalnas, kiemas, upė, beveik visą Nadruvą priskyrė prie lietuviškų žemių. Nadruva, kaip ir kitos Prūsos žemės, buvo suskirstytos į valsčius (lot. territorium, vok. Amt). Dusburgo kronikoje paminėti tik 2 valsčiai: Rethow (Rėtava) ir Catthow (Katava). Pirmajame minėtos 2 pilys, antrajame – 1, bet pilių turėjo būti daugiau. Jo teigimu, Nadruvoje buvo ir garsioji baltų šventovė Romovė (Romuva). 1255 Nadruvos apsaugai nuo netikėtų kryžiuočių puolimų pastatyta Vėluvos pilis, joje palikta stipri įgula. Numalšinę 1260–1274 Didįjį prūsų sukilimą, kryžiuočiai, vadovauti maršalo Dietricho von Liedelau, o vėliau Ordino didžiojo magistro Konrado von Tierbergo, iš Sembos puolė Vėluvos pilį (pasak Dusburgo kronikos, daug Nadruvos didžiūnų su šeimomis tada patys perėję kryžiuočių pusėn ir tuo susilpninę sritį ). 1275 Nadruva vėl pulta, sugriauta daug pilių. Ordinui per 2–3 metus nukariavus Nadruvą, dalis jos gyventojų emigravo į Didžiąją Lietuvą. 1525 panaikinus Kryžiuočių ordiną ir susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, Nadruvos teritorijoje sudaryta didelė Įsruties apskritis (centras – Įsrutis). Vėliau Nadruvos vardas nebevartotas. Žinoma, kad nuo XVI a. lietuvininkai gyveno beveik visoje Nadruvoje, tik pietiniame pakraštyje – mišriai su mozūrais-lenkais.

L: Bezzenberger A. Die litauisch-preussische Grenze // AM. Bd. 19, Königsberg, 1882; Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhältnissen von Preussisch-Litauen. Memel, 1927; Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. K., 1935; Krause. Das alte Land Nadrauen und seine Bewohner // Heimatliche Blätter. Nr. 27, 1936 III 29; Jakštas J. Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII a. pabaigos // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 5. Roma, 1970; Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1977; Batūra R. Paaiškinimai // Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Zinkevičius Z. Iki pirmųjų raštų. V., 1987; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII a. V., 1989; Hermann A. Mažosios Lietuvos lietuviai: autochtonai ar ateiviai? // Lituanistica. Nr. 2. V., 1990; Mažiulis V. Prūsai ir kiti vakarų baltai // Prūsijos kultūra. V., 1994; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997.

Zigmas Zinkevičius

MLEA

Iliustracija: Unguros sala ties Titnagais Nadruvoje, 1914 / Iš MLEA

Iliustracija: Žvilgsnis nuo Geldapės aukštumos į Romintos apylinkes, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Timbros kanalu plukdomi žemės ūkio produktai į didmiesčio turgų, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Žirgai Perkalų, Gumbinės apskritis, ganyklose, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Įsruties sporto bazė ant Unguros upės kranto, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Nadruvos ūkininkų sodyba Pyragynuose, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Vilniaus ir Kauno kraštotyrininkų ekspedicija Nadruvoje prie senųjų Romovės ąžuolų, 1995