Dusburgo kronika

Dùsburgo krònika, Petro Dusburgiẽčio krònika, Prsijos žẽmės krònika (lot. Chronicon terrae Prussiae), Kryžiuočių ordino karų 1190–1326 istorija. Seniausia išlikusi kryžiuočių kronika, lotynų kalba parašyta (baigta 1326) Karaliaučiuje kapeliono Petro Dusburgiečio (Peter von Dusburg; manoma, kilęs iš Duisburgo Vestfalijoje). Parašęs įteikė didžiajam magistrui Werneriui von Osernai. Dusburgo kronikos šaltiniai: didžiojo magistro Heinricho Hohenlohės pranešimas, seniausieji Prūsų analai (neišlikę), Ordino diplomatijos archyvas, nuo XIII a. pabaigos – amžininkų pasakojimai. Kronika yra 4 dalių. I dalyje rašoma apie kryžiuočių įsikūrimą Pavyslyje. II dalyje – apie jų atvykimą į Prūsą, III dalyje šlovinama agresija prieš prūsus ir lietuvius; iš dalies atsispindi prūsų buitis ir kultūra. IV dalyje minimi įvairūs įvykiai. Dusburgo kronikoje aprašoma Ordino karų su Lietuva pradžia (1283–1326). Kronika svarbi baltistikai, baltų genčių istorijai dėl neretai unikalių faktų apie prūsų, sūduvių, lietuvių politinį ir ekonominį gyvenimą, prūsų tautinio išsivadavimo kovą, Lietuvos karus su Kryžiuočių ordinu ir kryžininkais. Dusburgietis, būdamas Ordino apologetas, rašė tendencingai, šlovino jo užkariavimus Prūsoje, riterių žygius ir baltų žudynes. Iš esmės Dusburgo kronika – baltų žudynių ir jų žemių užkariavimų kronika. Sužinome, kaip Kryžiuočių ordiną visokeriopai rėmė popiežius (organizavo ir skelbė kryžiaus žygius į „pagonių“ baltų kraštus), Šentosios Romos imperatorius ir visi Vakarų ir Vidurio Europos krikščionių kraštai. Dusburgo kronikoje rasime žinių, kad per kiekvieną kryžiuočių antpuolį buvo plėšikaujama, žudoma, deginama; užkariautų vakarinių baltų dauguma ilgainiui buvo paversta priklausomais žmonėmis, baudžiauninkais. Per 200 metų vokiečių riterių lietuviams primestą karą dalis prūsų, lietuvių, kuršių, žemaičių, sūduvių žemių virto dykra. Lietuva neteko vakarinių žemių ir patogaus priėjimo prie Baltijos, apie 1 mln. gyventojų (P. Pakarklio apskaičiavimais), buvo griaunamas jos ūkis ir kultūra. Dusburgo ir panašios kronikos atsako į klausimą, kodėl baltai taip priešinosi krikščionybei. Baltų gynimąsi ir išsivaduojamąją kovą P. Dusburgietis vaizduoja kaip „velnio apsėstųjų“ kovą prieš krikščionybę ir Dievą. Kai kur jis ne tik klysta, nesilaiko įvykių chronologijos, bet ir klastoja (pvz., vieną prūsų vadų Pipiną žiauriai nukankino kryžiuočiai, o Dusburgietis tai susiejo su bevardžio ordino brolio (riterio) nukankinimu po prūsų laimėto 1249 mūšio; tuo norėjo parodyti prūsus neva esant nedorėlius). Visaip teisindamas kryžiuočių agresiją, kronikininkas prikuria nebūtų dalykų. Tačiau Dusburgo kronikoje randame ir pavyzdžių apie ginančių savo tėvynę prūsų narsą, kovingumą ir ištvermę. Pateikta faktų, kad tarp prūsų (labiau tarp kilmingųjų) pasitaikydavo išdavikų, su kurių pagalba kryžiuočiai užimdavo prūsų, vėliau nadruvių ir skalvių pilis, laimėdavo kautynes. Kad Ordinui terūpėjo naujų žemių užkariavimas, pripažįsta ir Dusburgietis. Kariauti su lietuviais Ordinas vertė ir pavergtus prūsus. Iš padrikų duomenų matyti Lietuvos valstybės pastangos ginti prūsus, vakarinius lietuvius, kuršius, sėlius, žiemgalius. Dusburgo kroniką eilėmis į vokiečių kalbą 1332–1335 išvertė ordino kapelionas Mikalojus iš Jerošino (Nikolaus von Jeroschin). Pirmą kartą Dusburgo kronika išleista 1679 Frankfurte prie Maino. Vėliau skelbta Scriptores rerum Prussicarum. Dusburgo kronika plačiai naudojosi vėlesnieji kronikininkai, XV a. – J. Dlugoszas, XVI a. – S. Grunau, L. Davidas, LDK istorikas M. Strijkovskis. Publikacijos lietuvių kalba rengėjai istorikas R. Batūra ir vertėjas iš lotynų kalbos L. Valkūnas. R. Batūra daug nuveikė lokalizuodamas daugybę prūsų ir lietuvių vietovardžių, pilių ir piliakalnių. Tai didelis įnašas į istorinę geografiją. Atskirą studiją sudaro Dusburgo kronikos įvadas ir išsamūs komentarai. R. Batūra išaiškino, kad Romovė Nadruvoje buvusi ne vienintelė, daugiausia pagoniško kulto židinių rasta Katniavos apylinkėse. Svarbi jo išvada, kad Mindaugas norėjęs padaryti Lietuvą bendrąja baltų valstybe, į kurią įeitų Prūsos ir Livonijos kraštai. Dusburgo kronika – antra po Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos) didelė šaltinių publikacija lietuvių kalba.

L: Chronicon terrae Prussiae // Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 1. Leipzig, 1861; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Maschke E. Quellen und Darstellungen in der Geschichtsschreibung des Preussenlandes // Deutsche Staatenbildung und deutsche Kultur im Preussenlande. 1931; Bauer H. Peter von Dusburg und die Geschichtsschreibung des Deutschen Ordens im 14. Jahrhundert in Preussen // Historische Studien. 1935; Perlbach M. Zu Peter von Dusburg // Preussisch-polnische Studien. Bd. II. 1886; Fuchs W. Peter von Dusburg und das Chronicon Olivense // Altpreussische Monatsschrift. Bd. XXI, XXIII; Lohmeyer K. Peter von Dusburg // Allgemein Deutsche Biographie. Bd. V., 1877; Ivinskis Z. Dusburg Peter // LE, V., p. 266–267.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Petro Dusburgiečio knygos „Prūsijos žemės kronika“, 1985, viršelis