Skalva

Skalvà (lot. Scalewo, Scalowia, Schaluia, terra Schalwischcensis; vok. Schalowen, Schalouwerlandt), skalvių genties gyventa teritorija, apėmusi Nemuno žemupį: rytuose tęsėsi iki Viešvilės ar Šventosios upių, vakaruose – iki Rusnės upės išsišakojimo į Atmatą, Skirvytę ir kitas, šiaurėje – iki Šešuvies ir Jūros santakos bei Ežeruonos, šiaurėsb vakaruose ribojosi su Lamata, pietuose tęsėsi iki Nemuno ir Priegliaus vandenskyros (ribojosi su Nadruva). Apie 5 a. vidurį čia susiformavo skalvių gentis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Skalva paminėta 1231 Scriptores Rerum Prussicarum [Prūsijos istorijos autoriai] kaip Scalewo, vėliau 1240 sudarytame Liber Census Daniae [Danijos pavaldinių mokesčių sąrašas], kur rašyta, kad šiaurinėje Priegliaus pusėje tarp kitų žemių yra terra Scalewo. Vardydamas prūsų sritis iš vakarų į rytus, Petras Dusburgietis minėjo Skalvą aštuntąja (octava Scalowia) žeme. Svarbiausioji Skalvos pilis stovėjo Ragainėje, dvasinis centras buvo Rambyno kalne. Svarbus veiksnys buvo Nemunas – senas prekybos kelias. IX–XI a. Skalva bendravo su vikingais. Skalva pripažino nominalią karaliaus Mindaugo valdžią (E. Gudavičiaus nuomone, XIII a. viduryje), tai rodė 1253 aktas, kuriuo Mindaugas, kad gautų magistro ir brolių pagalbą, perleido teisę valdyti visą Skalvą Kryžiuočių ordinui. 1275 kryžiuočiai, atplaukę laivais, užėmė Ragainę, sugriovė Ramigės pilį. Skalvos gyventojai keršydami užėmė Labguvą, tada kryžiuočiai surinko stiprią kariuomenę, kuri įsibrovusi į Skalvą nusiaubė ją skersai ir išilgai, plėšdama ir degindama, daug žmonių išžudė, o moteris ir vaikus surištus išsivarė. Kovos Skalvoje tęsėsi iki 1278. Labiausiai Skalva (kairysis Nemuno krantas) kolonizuota XV–XVI amžiuje. Skalvos ir Nadruvos teritorijos XVI a. vadintos Mažąja Lietuva, o jų gyventojai – lietuvininkais. Skalvos pavadinimas vartotas dar XVIII a., o vietovardžiai (pvz., Skalvė, Paskalviai, Skalvkalnis) ir gyventojų pavardės (Skalvaitis, Skalvys), susiję su Skalvos pavadinimu, išlikę iki šiol.

L: Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Girininkas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. V., 1997; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. V., 2000; Lietuvos proistorė. V., 2000; Devenis P. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. V., 2001; Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. K., 2003.

Iliustracija: Nemuno ir Jūros santaka

Iliustracija: Liaudiškos architektūros namai Rukuose, 2002

Iliustracija: Vietovės planas, kur stovėjo Paskalvių pilis / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Atidengtas skalvio kapas Barzūnų kapinyne / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Vidgirių kapinyne rastas verpstukas / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio