Įsruties apskritis

Įsrutiẽs apskrits (vok. Kreis Insterburg) aprėpė Įsros ir Unguros santakos bei Priegliaus aukštupio sritį, ribojosi su Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės, Darkiemio, Girdavos, Vėluvos, Labguvos ir Pakalnės apskritimis. Senovėje Įsruties apskritis buvo nadruvių gyvenama sritis, kuri kryžiuočių kovų metu nusiaubta ir didelė jos gyventojų dalis išnaikinta. XVI–XVII a. čia klestėjo lietuvybė, buvo kultivuojama lietuvininkų žemė, kultūrinama aplinka, kuriamos parapijos, statomos bažnyčios. Paliudyta, kad XVII a. bažnyčiose pamaldos buvo laikomos tik lietuvių kalba. Vietinė valdžia tuo susirūpino, pareigūnai apygardėlėse (vok. Hauptamt) 1638 išleido įsakymą, kad kunigas privalo bent vieną kartą kas antrą sekmadienį sakyti pamokslą ir vokiečių kalba. O kad kunigui netektų kalbėti tuštiems suolams, dvarininkams ir jų tarnams buvo įsakyta reguliariai lankyti vokiškas pamaldas. Istoriografijoje neretai Įsruties apskritimi vadinamas ir 1525–1818 egzistavęs administracinis teritorinis vienetas Hauptamt Insterburg (dar vadinamas distriktu), apėmęs didelę teritoriją – didžiąją dalį Nadruvos ir dalį vakarinės Sūduvos. Centras Įsrutis. XVI a. pabaigoje–XVII a. apėmė apie 5600 km² (apie 1/7 Prūsijos kunigaikštystės teritorijos). Per XVIII a. I pusės vokškąją kolonizaciją, be jau esančių Įsruties ir Geldapės miestų, miesto teises gavo Gumbinė (tapo Mažosios Lietuvos kolonizavimo ir germanizavimo centru), Darkiemis, Stalupėnai. Bažnytinių knygų duomenimis (nepilni), per 1709–1711 marą bei badą Įsruties apskrityje mirė apie 70 000 žmonių. Iš tuometinių Mažosios Lietuvos apskričių Įsruties apskritis buvo labiausiai kolonizuota. 30-tyje valsčių, 1736 duomenimis (pasibaigus masinės kolonizacijos etapui), kolonistai buvo apgyvendinti 589 kaimuose, lietuviai – 667 kaimuose (iš viso Įsruties apskrityje buvo 780 kaimų). Daugiausia kolonizuoti atkeliant į juos vokiečių buvo Gumbinės, Darkiemio, Geldapės, Stalupėnų valsčiai. Valstybinių dvarų žemdirbių, turinčių ūkius, tuomet buvo: lietuvių šeimų 3139 (apie 52 %), kolonistų zalcburgiečių šeimų – 591 (vien jų, 1734 duomenimis, apsigyveno 7742 žmonių), kitų vokiečių – 2303 šeimos (iš viso 2894 šeimos). Tačiau daugelis lietuvių gyveno vargingai ir į ūkininkų sąrašus nepateko. Todėl lietuviai, iki XVIII a. pradžios sudarę per 90 % Įsruties apskrities gyventojų, po vokiškosios kolonizacijos dar galbūt sudarė iki 65–70 %. Apskrities statusą su atitinkama administracija Įsrutis įgijo per 1815–1818 Prūsijos karalystėje įvykdytą administracinę teritorinę reformą. Tuomet buvusios Įsruties apskrities (hauptamto) teritorijoje sudaryti kreizai: Įsruties, Gumbinės, Darkiemio, Geldapės, Stalupėnų. Įsruties apskrities plotas 1818 sudarė 1220 km² (Įsruties mieste gyveno 5435 žmonių). Iš pradžių Įsruties apskrityje vyravo domenų (karaliaus) žemėvalda. Atskirų dvarininkų dvarų daugiausia buvo Narkyčių, Puškiemio, Juodlaukių parapijose, Įsruties miesto lietuviškose ir vokiškose parapijose. Kadangi Įsruties apskritis buvo stipriai kolonizuota, čia lietuvių germanizacija, kaip ir gretimose Gumbinės, Stalupėnų, Darkiemio apskrityse, vyko sparčiau. Aulavėnų, Beržkalnio, Gryneidės, Obeliškių ir Peleninkų parapijose 1848 metais iš 17 130 tikinčiųjų lietuviais save laikė 4800 (28,0 %), 1897 atitinkamai 10 420 ir 530 (5,1 %), 1912 – 9835 ir 260 (2,6 %). Tačiau pagal Rytprūsių Konsistorijos pateiktą 1878 statistiką, lietuviškos pamaldos dar laikytos visose parapijose, išskyrus Juodlaukių, o jau XIX a. pabaigoje lietuviškos pamaldos vykdavo tik kai kuriose bažnyčiose. Oficialios vokiškos statistikos, kuri buvo neobjektyvi lietuvių ir mozūrų-lenkų atžvilgiu, duomenimis, Įsruties apskrityje (be Įsruties miesto) 1825 gyveno 33 675 žmonių, iš jų lietuviškai kalbančių šeimynų narių buvo 10 110 (30,0 %), 1852 (su Įsruties miestu) atitinkamai 58 300 ir 3890 (6,7 %), 1890 – 49 555 ir 1375 (2,8 %), 1905 – 46 235 ir 460 (1,0 %). 1939 Įsruties apskritis (Landkreis Insterburg) apėmė 1161vkm² plotą, kuriame buvo 43 221 gyventojas, o Įsruties miesto 41 km² plote buvo 48 711 gyventojų. Apskrities 60 % viso ploto buvo dirbama žemė, apie 20 % sudarė pievos ir tik 15 % miškai. Daugiausia dėmesio skirta gyvulininkystei. Įsruties apskrities ūkininkai buvo pagrindiniai trakėnų arklių augintojai. Įsrutyje jie 1888 įkūrė Rytprūsių kumelių registrą, vėliau – ir trakėnų veislės augintojų draugiją. Tokių žirgynų centrai buvo Jurbarko ir Žvejonės dvaruose. Įsrutėnai neatsiliko augindami galvijus ir plėtodami pieno ūkį. 1932 karvės vidutiniškai davė 4088 kg 3,2 % riebumo pieno – 133 kg pieno riebalų per metus. Klestėjo ir kiaulių ūkis.

L: Der Regierungsbezirk Gumbinnen nach seiner Lage, Begränzung, Bevölkerung und Eintheilung. Gumbinnen, 1818; Hoffmann J. Beiträge zur Statistik des preussischen Staats. Berlin, 1821; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. K., 1935; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Gerhard U. Insterburg im Bild. 1967.

Vilius Pėteraitis

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Žemėlapis. Įsruties apskritis