Klaipėda
Klapėda (vok. Memel), apskrities miestas prie Baltijos jūros, Kuršių marių, Klaipėdos sąsiaurio, Danės upės. Vienintelis Lietuvos jūrų uostas. Gretiminės vietovardžio lytys Klaipėdužė (dainose), Klaipėdikė (аруlinkės lietuvininkų). Klaipėdos vardo kilmė įvairiai aiškinama. Georgas Nesselmannas mėgino jungti vardą su latv. klaips – duonos kepalas. Kazimieras Būga siejo vietovardį su latv.-kurš. klaipas – duona + ėda, taigi duonos ėdėja. J. Endzelynas gretino su latv. klajš – lygus, atviras, tuščias + gr. πένον – žemė, kraštas ir kartu nurodė į latv. liaudies etimologiją klaja pēda – atviras kyšulys. Vargu ar vietovė lygesnė nei visa pamario lyguma. Pėdos reikšmės siejimas su žeme kalbos atžvilgiu nepriimtinas. Jurgis Gerulis spėjo, kad vietovardis kilęs iš asmenvardžio; plg. Viliaus Kalvaičio pateikiamas lietuviškas pavardes Klaipėdžius, Klaipėdaitis. Jam pritarė ir Pranas Skardžius bei Antanas Salys, teigę: „Kalvaičio minima tėvavardinė pavardė Klaipėdaitis neabejotinai rodo buvus pirminę pavardę *Klaipėda, kuri yra išriedėjusi iš sudurtinio daiktavardžio *klaip-pėda – kuris pėdas klaipo, t. y. kleivys, klišis“. Vadinasi, pavardė kilusi iš pravardės. Prie Kuršių marių, prie Danės upės žiočių, jau seniai baltų (pralietuvių ir prakuršių) gyventa, nedvejotinai nuo prabaltų įsikūrimo laikų, t. y. nuo III tūkstantmečio iki Kristaus. Tai liudija ir seniausi Klaipėdos apylinkės vardai, kaip Danė < Danija, Drav-erna, Nida, Min-ija, kurie yra be išimties galūnių ar priesagų vediniai, bet ne sudurtiniai pavadinimai. Tad ir Klaipėda negali būti sudurtinis vardas, reiškiantis duonos ėdėja, atvira, lygi žemė ar kuris pėdas klaipo. Negali būti ir asmenvardinės kilmės, nes pavardės bus vėliau, jau iš vietovės pavadinimo, atsiradusios. Klaip-ėda yra priesagos -ėda vedinys iš klaip- šaknies žodžio, reiškiančio kreipti, kreivinti, kreivas, lenktas. Plg. liet. klaipau – kreivinti, klaipa – raistas iš sen. reikšmės linkstama vieta; klaipus – klastingas, netiesus < kreivas, iškrypęs. Prabaltiška klai- (*klei-, *kli-) šaknis, kurios reikšmė lenkti, linkti, kreipti, kreivinti ir praplėsta ne tik -p- formantu, bet ir -n-, -š- ir -v- formantais, neatitolo nuo kreivumo / lenktumo reikšmės, plg. liet. klein-ioti, kleiš-ioti, klei-voti – vaikščioti kreivomis kojomis. Priesaga -ėda (-eda) gana reta lietuviškų žodžių daryboje ir šiandien nebedari. Jos darinių būta bendrinių žodžių ir tikrinių vardų: leb-eda – apsileidėlis, liurbis, lep-ėda – kuris lepauja, Auj-ėda (upė), Ilm-ėdas (ež.), Žem-ėda (upė), pavardė Gav-ėda. Tad prie Klaip- šaknies pridėjus priesagą -ėda, Klaip-ėda įgavo ypatingą, tai sričiai būdingą vietovės lenktumo (kreivumo) formos reikšmę. Vokiškas Klaipėdos miesto pavadinimas Memel yra upėvardžio Nemunas fonetinis perdirbinys.
Kaimiškame krašte Klaipėdos vardas retai minėtas. Būrai tiesiog sakė: miestas; Rytą važiuosiu į miestą.
L: Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997, p. 188–190.
Vilius Pėteraitis
Martin Tydecks
Klaipėdos pilis. Klaipėdos apylinkėse buvo gausu Pilsoto kuršių pilių, gyvenviečių bei prekybos centrų. Iš čia kontroliuota įplauka į Kuršių marias ir Nemuną. Į tokią vietą Vokiečių ordinas negalėjo neatkreipti dėmesio. Klaipėdos pilies statybą 1252 lėmė daugybė aplinkybių: 1) užtikrinti prūsiškosios ir livoniškosios Ordino šakų bei kelio nuo Narvos iki Schlochau jūros pakrante ir Kuršių nerija saugumą; 2) Ordinas ketino užkirsti kelią sembų ir žemaičių bendravimui; 3) siekta apeiti nepaklusniuosius žemaičius nuo jūros pusės ir atkirsti nuo jos Lietuvą; 4) norėta pastatyti vartus plaukiant Nemunu į Lietuvos žemes. Klaipėdos pilis siejama ir su Mindaugo politika. Klaipėdos pilies statybą Danės žiotyse, kur buvo pakankamai didelis ir gilus natūralus uostas, inicijavo Livonijos ordino magistras Eberhardas von Seyne ir Kuršo vyskupas Heinrichas. Senieji dokumentai apie Klaipėdos pilies statybą datuojami 1252 VII 29 ir 1252 VIII 1, tačiau kalavijuočių ir anksčiau šiose vietose lankytasi, tad Klaipėdos pilies statybos data kartais nurodoma 1242 ar 1251. Dokumente 1252 XI 9 rašyta, kad Klaipėdos pilis jau pastatyta ir pavadinta Mimelburg (Mimelborg). Netrukus numatyta vieta ir miestui. Diplomatijos dėka atėjūnai išvengė vietinių kuršių pasipriešinimo, pasistatė Klaipėdos pilį ir ėmė apie ją kurti apsauginių pilaičių sistemą. Pirmoji medinė Klaipėdos pilis pastatyta Senosios Danės kairiajame krante. Ji susidėjo iš branduolio bei 2 priešpilių, apjuostų grioviais bei gynybine siena. Tarp pilies ir priešpilių nutiesti tiltai. Pilį saugojo natūrali vandens užtvara, pylimai, gynybinės tvoros (palisados) ir medinis gynybos bokštas (bergfrydas), pastatytas pačioje marių pakrantėje. 1253 ar 1254 pavasarį šalia medinės pilies statyta mūrinė. Jos liekanų gal esama dešiniajame Senosios Danės krante, saloje prie marių, dabartinės piliavietės pietinėje dalyje. Pilis buvo aptvaro-gardo (kastelio) tipo. Stačiakampį kastelį juosė mūrinės sienos. Anapus aplink pilį stačiakampiu (in quadrum) išmūrytų sienų buvo 8 žingsnių pločio kelias; pilį saugojo grioviai, ties vartais buvo įrengta tiltas, pylimai ir palisados (gynybinės tvoros). Pilies kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai. Apie pilies perstatymus žinių mažai: 1360 Klaipėdos pilies sudeginta, 1379 lietuviai vėl sudegino pilį ir miestą. Po gaisro pilis atstatinėta. Po 1360 galėjo būti pastatytas mūrinis bokštas, apie 1393 jis gal perstatytas arba jo vietoje pastatytas naujas gyvenamasis bokštas (1438 čia buvo kalėjimas). Jame buvę ir kunigaikščio kambariai. Po 1360 perstatyta pilis turėjo būti panaši į aptvarą (kastelius) su 4 kampiniais bokštais. Priešpilio vakarinėje dalyje aptikta medinė gatvelė (1374) su buvusiais prie jos pastatėliais. Bene pirmoji žinia apie statybos darbus pilyje yra iš 1399. Darbai tęsėsi ir 1400: laivais atplaukė dailidės su instrumentais, gabeno statybines medžiagas ir amuniciją. 1402 pavasarį darbus nutraukė žemaičių antpuolis. Kitąmet darbai atnaujinti, gynybai atgabenta dar patrankų. Kalkės gabentos laivais iš Gotlando. Darbai pilyje pagyvėjo 1404–1409. Pilį greta vokiečių meistrų ir suvarytų kaimiečių statė laisvieji prūsai vitingai (1406 prie Klaipėdos pilies dirbantiems dailidėms prūsams per metus mokėta 5 markės, o kiti gaudavo 3 markes ir 3 poras batų). 1408 ir 1409 Klaipėdoje lankėsi didysis magistras su Ordino statytoju N. Fellensteynu. Nepaisant maro, pilies statybos darbai 1409 baigti. Tolesni įtvirtinimo darbai atnaujinti po 1422 ir baigti iki 1441. Pylimai aplink pilį paaukštėjo iki 7 m nuo fosų vandens paviršiaus. Atliekant archeologinius kasinėjimus rasta dalis XV a. pradžios pilies gynybinių sienų. Šiaurinė gynybinė siena buvo apie 102 m ilgio (kartu su bokštais), jos plotis – 2,1–2,2 m, o aukštis galėjo siekti apie 11 m, vakarinės sienos ilgis tarp bokštų – mažiausiai 70 m. Kampuose buvo du 12 m skersmens cilindriniai bokštai (Didysis parako ir Kunigaikščio). Pilies pietrytiniame kampe stovėta dar vieno cilindrinio ar stačiakampio bokšto (XVI a. čia padaryta vartų išpjova). Už pilies gynybinių sienų buvo apie 6 m pločio kelias, už jo – 8–9 m pločio griovys. Už griovio prasidėjo daugiau kaip 20 m pločio pylimas, iškilęs virš pilies kiemo apie 2 metrus, toliau dar vienas 6 m pločio ir iki 1,5 m gylio sausas griovys, už jo pylimo šlaitas leidosi pilies fosų (gynybinių griovių, įgilinimų) link. Piliavietės šiaurrytinėje dalyje rasta seno medinio tilto per fosą iš priešpilio į miesto salą liekanų, tiltas perstatinėtas 1399–1412. Klaipėdos pilies gynybinė sistema pritaikyta senųjų pabūklų ugniai atremti. Pilies pastatų sienos mūrytos iš raudonų plytų, eksterjeras ir interjeras gotikinis. Patalpų grindims naudotos kvadratinės, rombo formos, trikampės degto molio žalios glazūros ir neglazūruotos plytos. Stogus dengė vienuoliškosios, vėliau modernesnės plokščiosios čerpės įvairiais profiliuotais galais, dalis stogų dengta skiedromis. Dalį pastatų angų įrėmino kalkakmenio plokštės, atgabentos iš Saaremos salos. Per Trylikametį karą (1454–1466) Klaipėda buvo Ordino pusėje ir 1454 pateko į sąjungininkų rankas. 1455 ir 1457 Klaipėdą puolė laivais atplaukę sukilėliai iš Danzigo, išdavikui padedant pilį bandyta paimti 1464. Pilis nukentėjo ir 1472. Rengiantis naujam karui su Lenkija, senoji ir gerokai apgadinta pilis stiprinta, 1516–1519 pastatyti žemių pylimai su bastėjomis. 1520 vasarį pilį ir miestą žvalgė žemaičių šnipai, gegužę ją puolė 3 Danzigo karo laivai, 1520 antpuolį pakartojo žemaičiai. Pilis nebuvo sugriauta. 1524 bijantis švedų antpuolio, į pilį atgabenta patrankų bei amunicijos, paspartinti tvirtinimo darbai. Pilis atnaujinta ne vėliau kaip 1529. Rekonstruoti įtvirtinimus pradėta apie 1538, kai į Klaipėdą atvyko statybos meistras Christophas Romeris, vėliau ir meistrai iš Olandijos. 1546 nurodyta senąją Ordino pilį nuardyti ir ant naujų pamatų naują tvirtovę statyti. Pirmiausia, matyt, pastatytas Renesanso stiliaus Didysis cilindrinis bokštas. Pilis perstatyta iš pagrindų. XVI a. tvirtovei naudota senosios XV a. gynybinės sienos ir bokštai. Perstatyta pilis buvo uždaro netaisyklingo kvadrato formos su išpjova vartams pietvakarinėje dalyje. Pilis rytų–vakarų kryptimi buvo 107,5 m, o šiaurės–pietų kryptimi – apie 85 m ilgio. Vartus saugojo 2 apvalūs bokštai korpusų kampuose. Kiti 3 stovėjo šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietrytiniame kampuose. Korpusų plotis – po 12,5 metro. Pilį sutvirtinti bastionais 1559 sumanė prancūzas Claudius Drohotius. Iš pradžių žadėta statyti tik 3 bastionus. 1598 atsirado kitas projektas (parengė Josua Putkameris ir Hannsas Philipsas Fuchsas) – pilį apjuosė 4 senosios olandiškos sistemos bastionais. XVII a. pradžioje pilis jau bastioninė. Išorinis bastioninės pilies kiemas rytų–vakarų kryptimi tarp atraminių sienų buvo 113 m ilgio. Tvirtovės pylimus sutvirtino 1,8–1,9 m pločio iš akmenų ir plytų sumūrytos atraminės sienos su kontraforsais. Senosios poternos, įrengtos po bastėjomis, dar XVI a. rekonstruotos ir išplėstos. 1629 į Klaipėdą įsibrovę švedai apiplėšė ir apgriovė pilį (sudegė rytinis korpusas ir sugriuvo pietrytinis bokštas). 1660 pilį nuniokojo gaisras; sudegė stogai, įgriuvo viršutinių aukštų skliautai, suaižėjo bokštai. Tik 1666 atstatyta abu parako bokštai, malūnas, kepykla. Pilies pastatai vėl degė 1667–1669. Gaisras pridarė didelių nuostolių, tačiau Didįjį Parako bokštą su paraku ir šį kartą pavyko išsaugoti. 1670 ant šiaurės vakarų (Princo Karlo) bastiono (kiti bastionai vadinami Princo Friedricho, Princo Liudviko, Friedricho Wilhelmo vardais) baigtas statyti 2 flygelių Komendanto namas plokščiu stogu. 1686 pradėta tobulinti pylimų sistemą, vėliau bastionai dar perstatinėti 1716. Gynybinė sistema dar kartą skubiai tvarkyta 1756, tačiau 1757 Klaipėdą užėmė rusų armija. Po Septynerių metų karo 1763 pilis apleista. 1795 ji ir Komendanto namas jau buvo visai suirę ir apgriuvę. 1812 pilies teritorija ir pastatai naudota kaip arsenalas, sandėliai, kareivinės, ligoninė. Nuo 1829 į Komendanto namą perkeltas apygardos ir miesto teismas, buvo tardymo įstaiga ir kalėjimas. 1840 pradėjo griūti pilies įėjimo skliautai, 1843 pašalintos paskutinės Didžiojo bokšto liekanos, apie 1865 nuvirto senasis Kunigaikščio bokštas. Fosose apie tvirtovės bastionus žiemodavo laivai. Paskutinį kartą senosios tvirtovės įrengimus bandyta panaudoti 1866. Po 1888 galutinai sunaikinti strateginės reikšmės tvirtovės įrengimai. Pokariu buvusios tvirtovės teritoriją užėmė Bandomoji laivų remonto įmonė (dabar AB Klaipėdos laivų remonto įmonė).
L: Tautavičius A. Klaipėdos pilis // Lietuvos pilys. V., 1971; Šliogeris V. Bastioniniai įtvirtinimai Klaipėdoje // Architektūros paminklai. T. VII. V., 1982; Lietuvos architektūros istorija. T. I. V., 1988; Tatoris J. Pilies ir bastioninių įtvirtinimų liekanos. Lietuvos TSR architektūros paminklai, istoriniai tyrimai. Medžiaga kultūros paminklų sąvadui // VAA. F. 5. B. 3760; Tatoris J. Senoji Klaipėda. Vilnius, 1994; Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994–1995 metais. V., 1996; Dybaś B. Fortece Rzeczypospolitej. Toruń, 1998; Poškienė J. Gynybiniai įtvirtinimai XVI–XVIII a. // Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai. V., 2001; Žulkus V. Klaipėdos miesto gynybiniai pylimai. Archeologinių tyrimų darbų ataskaita // VAA. F. 5. B. 939; Žulkus V. Klaipėdos pilis. Statybos istorija ir tyrimai // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001; V., 2002; Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. V., 2002.
Vladas Žulkus
Iliustracija: Senovinis Klaipėdos pilies vaizdas H. Rungės žemėlapyje, 1584
Iliustracija: Dizaineris Kęstutis Mickevičius. Atkurtas Klaipėdos XIII a. pabaiga–XIV a. pradžia didysis antspaudas ant 1618 dokumento
Iliustracija: Klaipėdos vietininko (XIII a.) antspaudas / Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda“, 2002
Iliustracija: Klaipėdos komtūro (XV a. pradžia) antspaudas / Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda“, 2002
Iliustracija: Klaipėdos pilis. Piešinys, XIX a. pradžia / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
Iliustracija: Klaipėdos pilies po XVI a. perstatymų maketas
Klaipėdos miesto raida. Pamažu nykstant kitoms protakoms Kuršių nerijoje (senosios laivybos trasoms), didėjo Klaipėdos sąsiaurio ir senųjų gyvenviečių ties juo (dar Žardė) reikšmė. Įsikūrus ties tuo sąsiauriu, buvo galima kontroliuoti susisiekimą vandeniu tarp Nemuno baseino ir Vakarų Europos šalių. Todėl būtent ten Livonijos ordinas 1252 įkūrė Memelburgą (dar Klaipėdos pilis). Ta data (ar 1253) laikoma ir Memelio (Klaipėdos) gyvenvietės įkūrimu. 1258 (ar 1254) ji gavo Lübecko teises (tik miesto teises turėjusi gyvenvietė anuomet galėjo visavertiškai gyvuoti). Miesto užuomazga kūrėsi Danės žiočių saloje greta pilies. Per žemaičių ir kitus antpuolius miestas degintas ir griautas 1255, 1256, apie 1279, 1323, 1353, 1367, 1379, 1380, 1393, 1402, 1409, 1414, 1454, 1457, 1459, 1464, 1472; todėl XIII–XV a. reikšmingesnė gyvenvietė nesusiklostė. Keitėsi ir miesto strateginė reikšmė. Pradžioje jis remtas kaip svarbiausia tolesnio krašto užkariavimo ir kolonizavimo bazė, po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) teliko silpnėjančios Ordino valstybės tolimo pakraščio gyvenvietė. Klaipėdos gyvavimą palaikė ilgaamžė tarptautinio susisiekimo trasa Vakarų Europa–Karaliaučius–Kuršių nerija–Klaipėda–Ryga–Suomių įlanka. Tačiau nuošali gyvenvietė taip ir neprilygo kitiems Ordino valstybės miestams savo ekonomine bei visuomenine plėtra. 1475 jai suteiktos Kulmo teisės, 1520 konkurentai iš Danzigo užvertė akmenimis įplauką į Klaipėdos uostą Danės žiotyse ir taip sumenkino miesto tolesnės plėtros galimybes. Po 1410, ypač po 1525 (susikūrus Prūsijos kunigaikštystei), Klaipėdą palaikė stiprėjanti prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (toliau – LDK). Miestą niokodavo Klaipėdos gaisrai, maro ir kitos epidemijos, karai (XVII a. švedų, 1757–1762 rusų antplūdžiai). Tačiau karai (silpninę Klaipėdos konkurentus – Karaliaučių, Danzigą ir kitus) neretai pagyvindavo miesto prekybą, eksportą. Nors gausios prekės iš LDK dažniau gabentos Nemunu, pertvarkyta Gilija bei Pričkagrabe į Karaliaučių, nuo XVIII a. vidurio jų vis daugiau tekdavo ir Klaipėdai, kurioje vis labiau imta plėsti medienos perdirbimo pramonę (dar medienos gabenimas). Nuo XVI a. pradžios plečiant pilį senoji gyvenvietė perkelta ryčiau, pertvarkyta Danės delta, užpiltos pelkėtos žemumos ir kita. Dabartinio senamiesčio gatvių tinklas susiklostė po 1540 gaisro. Apie 1503 Klaipėdoje gyveno tik 25 miestiečių šeimos. 1540 žinoti 107 miestiečiai (valdė 148 miesto sklypus), 1553 – 126 (133 sklypai), 1589 – 143 (177 sklypai). 1539–1540 mieste stovėjo 92 namai, tiek liko ir XVII a. pabaigoje. 1660 senamiestyje buvo 150 pastatų (dar 90 būsimame Friedricho priemiestyje, keliolika kitur). Miestas augo prisijungdamas Klaipėdos priemiesčius. XVII–XVIII a. Klaipėda paversta tvirtove, ji apjuosta fortifikaciniais įrenginiais. Susiklostė viduramžiams būdingas stačiakampių kvartalų tinklas, taisyklingi sklypai. Iki XVI a. mieste nestatyti mūriniai pastatai (galėję būti priedanga pilies puolėjams), vėliau jiems statyti (pvz., 1595 mūrinei rotušei) reikėjo specialaus leidimo. Mediniai ir fachverko pastatai buvo neilgaamžiai, po gaisrų ir dėl kitų prižasčių perstatinėti. Vėliau gausėjo mūrinių pastatų. Pvz., po 1678 gaisro XVII a. pabaigoje Senamiestyje pastatyti 165 namai, 28 sklypai liko tušti, 34 – tik su ūkiniais pastatais. Atstatomi namai jau būdavo naujoviškesni, sekta Vakarų Europos architektūros stiliais. 1709–1710 nuo maro mirė 1215 žmonių (įskaitant ir priemiesčius). XVIII a. pradžioje Senamiestyje buvo 281, o Friedricho priemiestyje – 173 namai. 1757 per rusų puolimą sunaikinta per 200 pastatų mieste ir aplink jį. 1782 buvo 5500, 1790 – 6300, XVIII a. pabaigoje – apie 7000 gyventojų. Tad XVIII a., prasidėjus Klaipėdos ekonominiam pakilimui, per šimtmetį miesto gyventojų pagausėjo net 7 kartus. Nuo XVIII a. pabaigos pradėti likviduoti pasenę fortifikaciniai įrenginiai. 1805 buvo 6206 civiliai ir 1155 kariškiai, napoleonmečiu Klaipėda 1807–1808 tapo Prūsijos karalystės laikinąja sostine, prancūzų neokupuotame valstybės pakraštyje apsigyvenus karaliui Friedrichui Wilhelmui III ir karalienei Luizei. Tada Klaipėdoje 1807 pradėtos esminės valstybės reformos – baudžiavos panaikinimas ir kitos (dar Steino-Hardenbergo reformos). Tai pagyvino ir miesto raidą. 1825 Klaipėdoje gyveno 8500 žmonių, 1855 (prijungus Didžiąją Vitę) – per 17 000, 1875 – apie 20 000. 1885 miestas valdė 1384 ha (tarp jų nemaža arimų, pievų, medynų). Jame buvo 1285 gyvenamieji namai su 4527 butais-namų ūkiais (dar gyventa ir 42 laivuose). Tarp 18 748 gyventojų tada buvo 8579 vyrai ir net 10 169 moterys. Klaipėdoje tuomet gyveno 646 kariškiai. Be evangelikų liuteronų, buvo 780 katalikų ir 903 žydai. Nuo baudžiavos panaikinimo (1807) Klaipėdoje (ypač priemiesčiuose) sparčiai daugėjo lietuvininkų. Jie kūrėsi ir miesto centre, įsigydavo pastatus bei sklypus. Prieštaringa to meto statistika neatspindėjo gausių mišrių šeimų. Nuo XIX a. vidurio Klaipėdos raidą skatino nauji susisiekimo keliai: plentas (1853) ir geležinkelis (1875) Klaipėda–Šilokarčema–Tilžė, nuo 1873 – Klaipėdos kanalas. Senuosius įtvirtinimus pakeitė Wilhelmo fortas (vok. Nehrungsfort) Kopgalyje (1866; dabar Jūrų muziejus) ir Plantožės fortas. Dėl sėkmingos ekonominės plėtros Klaipėda atsikūrė po 1854 didžiojo gaisro ir toliau sparčiai plėtėsi. Statyti nemaži ir puošnūs mūriniai gyvenamieji namai, gausios krautuvės, įvairios įstaigos (tarp jų – didelis kareivinių kompleksas, mokytojų seminarija ir kita). 1905 miestas valdė 1413 ha žemės. Klaipėdoje tada buvo 1339 gyvenamieji namai su 5109 butais. Iš 20 685 gyventojų 9689 buvo vyrai. Mieste gyveno 553 kariškiai. Iš 18 407 evangelikų liuteronų 1039 kalbėjo lietuviškai, iš 821 kataliko – 32. Gyveno 851 žydas. XX a. pradžioje Klaipėdai buvo sparčiausios plėtros laikotarpis. Tada susiklostė vakarietiškas miestas, ryškiai skyręsis nuo Rusijos valdytos Didžiosios Lietuvos miestų. Sėkmingą raidą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 pradžioje Klaipėdą niokojo įsibrovusi rusų kariuomenė. Pokarine Versalio taikos sutartimi atskyrus Klaipėdos kraštą, Lietuvos Respublikai ir Lenkijai užblokavus laivybą Nemuno aukštupiu, miestas neteko svarbiausių plėtros šaltinių (nutrūko ekonominiai ryšiai, sustojo svarbiausios pramonės įmonės). 1923 sausį kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos (dar Klaipėdos krašto sukilimas), miestas plėstas kaip naujos valstybės uostamiestis, autonominio Klaipėdos krašto centras. 1925 miestas valdė 2959 ha žemės, jame buvo 35 845 gyventojai. Lietuva itin daug investavo į uosto plėtrą, geležinkelio bei Žemaičių plento į Klaipėdą tiesimą. Į miestą atsikėlė daug verslininkų, tarnautojų iš Didžiosios Lietuvos; jiems statyti nauji gyvenamieji kvartalai. 1934 surengta pirmoji Jūros diena. 1934 Klaipėdoje veikė šios Centro valdžios (Lietuvos Respublikos) įstaigos: gubernatūra, komendantūra, kareivinės, vyriausiasis paštas, vyriausioji geležinkelio stotis, geležinkelio miesto prekių (Taworų) stotis, Klaipėdos uosto direkcija, uosto policija, pasienio valstybės policija, akcizo apygardos inspekcija, vyriausioji muitinė, valstybės saugumo policijos skyrius. Be jų, veikė šios autonominės, savivaldybės ir kitos įstaigos: Klaipėdos krašto Direktorija, Statistikos biuras, Vyriausioji žvejybos priežiūra, Katastro (Kadastro) įstaiga, Klaipėdos krašto seimelis, Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga, Krašto policijos valdyba, apygardos ir valsčiaus teismas, kalėjimas, Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai, Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmai (Laukininkų Kamara), Klaipėdos krašto amatų rūmai, Klaipėdos magistratas, Klaipėdos apskrities valdyba (Landrotija), miesto statybos įstaiga, miesto įmonės, ugniagesių komanda, miesto skerdykla, miesto linų svarstyklės, miesto knygynas, miesto teatras, miesto ligoninė, apskrities ligoninė, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė, mokytojų seminarija, Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija, Prekybos institutas, Lietuvos keleivio redakcija ir administracija, Ryto spaustuvė, Klaipėdos krašto lietuvių organizacijų sąjungos vykdomasis komitetas, Klaipėdos krašto laukininkų centras, Klaipėdos krašto ūkininkų draugijos centras, Lietuvių visuomenės sąjunga, Lietuvių susivienijimas, Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas ir Darbininkų kultūrklubas, Lietūkis, Lietuvos eksportas, Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos krašto rinktinės štabas, Lietuvos bankas, Tautinis lietuvių bankas, Ūkio bankas, Žemės bankas, Lituania spaustuvė, Muzikos mokykla, Aukuras (draugija tautos kultūrai kelti) ir kita. Tuo metu Klaipėdoje veikė net 14 užsienio valstybių konsulatai (Didžiosios Britanijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Latvijos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos (SSRS) ir Vokietijos). Lietuvos Respublikos valdymo metais pastatyti Vytauto Didžiojo gimnazijos, Respublikos pedagoginio instituto pavyzdinės mokyklos, Statybos mokyklos Smeltėje ir kiti pastatai, Lietuvoje didžiausias stadionas bei kiti. Didėjanti uosto apyvarta, naujų pramonės įmonių kūrimas lėmė sėkmingą miesto raidą. 1937 buvo 39 056 gyventojai. 1939 kovą nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdą (dar Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija), miesto ekonominė situacija vėl pasikeitė. 1939 rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vis dažniau atsiliepdavo ir miesto gyvenimui. 1940 buvo 43 285 gyventojai. Nuo 1942 liepos Klaipėdą bombardavo sąjungininkų aviacija (labai nukentėjo Vitė ir uostas). 1944 spalį sovietų armijai įsiveržus į Klaipėdos kraštą, prasidėjo miesto apgultis, trukusi iki 1945 I 28. Ištuštėjusį miestą (gyventojai evakuoti per Kuršių neriją) griovė sovietų artilerijos ugnis. Užimta Klaipėda toliau plėšta ir naikinta. Sovietų propaganda skelbė, kad miestas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo visai sugriautas, todėl tekę statyti naują miestą. Tačiau lenkai pokariu atstatė daug labiau sugriautą Danzigo–Gdansko senamiestį, o Klaipėdos senosios liekanos naikintos dėl politinių-ideologinių priežasčių. Pokariu sunaikinta senasis Krūmamiestis, pagal sovietų standartus perplanuotas Danės dešinysis krantas. Nugriautos visos didžiosios bažnyčios, vietoj jų statyta viešosios išvietės, restoranai, parduotuvės. Griauti ar nevykusiai perdirbinėti senieji pastatai. Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas tęsiasi ir dabar (XX a. pabaigoje).
L: Forstreuter K. Wirkungen des Preussenlandes. Köln, Berlin, 1981, S. 370–382; Matern N. Ostpreußen, als die Bomben fielen. Düsseldorf, 1986, S. 93–101; Tatoris J. Senoji Klaipėda. V., 1994; Jähnig В. Die Entwicklung der Sakraltopographie von Memel im Mittelalter und in derfrühen Neuzeit // Das Preußenland. Lüneburg, 2000, S. 209–226; Nordost-Archiv. Im Wandel der Zeiten: Die Stadt Memel im 20. Jhr. Bd. X. Lüneburg, 2001; Zembrickis J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. I. Klaipėda, 2002; Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Klaipėda, 2002.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Klaipėdos miesto antspaudas (lotyniškasis), 1672 / Iš knygos „Mūsų Lietuva“, t. IV
Iliustracija: Klaipėda. Raižinys, 1684 / Iš Hartknoch Ch. „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684
Iliustracija: Žvejų gatvės vaizdas, 1624 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
Iliustracija: Klaipėdos miesto panorama nuo Smiltynės, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia / lš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
Iliustracija: Klaipėdos užvažiuojamieji namai, XIX a. / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
Iliustracija: Miestas žvelgiant Biržos tilto link, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Klaipėda. Biržos gatvė, XIX a. / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Švyturys, XIX a. / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Klaipėdos miesto panorama, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Klaipėdos herbo motyvas senamiesčio namo fasade, 2003
Iliustracija: Klaipėdos šiaurės molas su švyturiu, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: Klaipėdos puodžių pagamintas koklis, XVI a. / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo
Iliustracija: Klaipėdos Žiemos uostas, XX a. pradžia. Atvirukas / Iš Viktoro Raševskio rinkinio
Iliustracija: B. Pieperio Klaipėdoje pastatytas barkas „Mary Jane“, 1858 / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo
Iliustracija: Dailininkas Herbertas Šmidtkė. Kaminų kiemas Klaipėdoje. Akvarelė. F. W. Sieberto spaustuvės reprodukcija / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo
Iliustracija: Dailininkas Jonas Buračas. Klaipėda, 1938. Akvarelė 0,5×15,5. Valentino Ivinsko reprodukcija / Iš Buračų šeimos rinkinio
Klaipėda 1945–1982. Miestas, patekęs į LSSR sudėtį, kūrėsi ant vokiečių kultūros griuvėsių perimdamas sovietinę santvarką bei ideologiją.
Švietimas. 1945–1947 Klaipėdoje išliko senoji švietimo struktūra: 2 gimnazijos, 2 progimnazijos, 12 pradžios mokyklų. Daugėjant gyventojų, gausėjo ir moksleivių. Ypač pradžioje mokymosi sąlygos buvo sunkios, trūko kuro; senieji vadovėliai sunaikinti, o nauji neišleisti. Nuolat stigo mokytojų, turinčių pakankamą ideologinį išprusimą. Todėl „aukšto idėjinio-politinio lygio“ pamokos tapo svarbiausiu švietimo tikslu. Ilgai diegta sovietų propaganda išugdė sovietizuotą žmogų jau VIII dešimtmetį.
Demografinė padėtis. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Klaipėdos krašto pasitraukė daugelis gyventojų. 1945 jame liko tik 30 000 gyventojų (20% buvusiųjų). Klaipėda neteko beveik visų gyventojų. Uostamiestis apgyvendintas iš Vakarų grįžtant pasitraukusiems vietos gyventojams, iš Rytų atvykstant krašto tradicijoms svetimiems Didžiosios Lietuvos ir SSRS gyventojams. Iš Vakarų 1945–1950 į Klaipėdos kraštą sugrįžo apie 8000 žmonių. 1945–1946 krašte gyveno 901 vokietis (ar formaliai tokiu laikytas). 1945 pabaigoje mieste buvo 13 500 gyventojų. Vėliau Klaipėda tapo sparčiausiai augančiu LSSR miestu: 1959 – 90 000, 1963 – 110 000, 1970 – 140 000, 1978 – 175 000, 1980 – 181 000 žmonių. Pokariu Klaipėdoje vyravo rusai. Atsikėlė SSRS valdininkai, karininkai, pramonės įmonių specialistai, darbininkai. Didžiosios Lietuvos lietuviai kėlėsi į kaimo vietoves. Tačiau lietuvių migracija didėjo. 1959 lietuviai sudarė 55,2% miestiečių, rusai – 35,7%; 1970 – 61% ir 31%. Kėlimosi į miestą ir kraštą priežastys: darbuotojų poreikis, sovietų represijų vengimas, menkas partizaninis pasipriešinimas krašte, kai kam garantavęs saugesnį gyvenimą. Pasilikusiems vokiečiams (memelländeriams, klaipėdiškiams ir kitiems) sudarytos nepalankios gyvenimo sąlygos, jie nepriimti į darbą, neleista laikyti pamaldų vokiečių kalba ir kita. Todėl atsiradus galimybei 1958–1960 LSSR paliko apie 8000 buvusių Vokietijos piliečių. 1979 vokiečiais užsirašė tik 118 žmonių. Beveik visai išnyko ir specifinė gyventojų grupė – klaipėdiškiai, tarpukariu sudarę 25%. Panašus likimas ištiko ir žydus. 1959 jų liko tik 0,9%, 1970 – vos 0,6% visų gyventojų. Dažniausiai tai buvo atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos, Rusijos ir kitur. 3–4% gyventojų sudarė ukrainiečiai ir baltarusiai, dažniau pritapdavę prie rusų.
Kultūra. Pokariu kultūra Klaipėdoje buvo apmirusi. Neliko tradicinės vokiečių įtakos. Į kraštą kėlėsi naujakuriai, tačiau viskas jiems čia buvo svetima. Tai rodo įvairių pastatų, bažnyčių masinis griovimas. Didesnį integravimąsi į kraštą po 1950 rodo atsikėlusių žmonių laidojimas čia, užuot jų palaikus išvežus į gimtines. Klaipėdoje susidarė gana sudėtinga rusų ir lietuvių kultūrinė terpė. Daugeliui rusakalbių miesto gyventojų iš pradžių sunkiai sekėsi integruotis į lietuvių bendruomenę. Tačiau rusams nestigo rusiškų leidinių, kino filmų, bendravimo su tautiečiais administracinėse įstaigose. Jie jautėsi esą šeimininkai. Rusiškoji sovietų kultūra siekė ne integruotis, o diktuoti savo tendencijas kitoms kultūroms. Tai lėmė ir atvykėlių socialinė bazė: komunistų partijos funkcionieriai, karininkai, pramonės specialistai, darbininkai. Inteligentų beveik nebuvo. Lietuviai stengėsi įtvirtinti savo kultūrą, atkurdami Klaipėdos dramos teatrą ir kita. 1951–1959 veikė ir rusų teatras. Įtaką darė ir Klaipėdos kraštotyros muziejus, 1963 įkurtas LSSR Filharmonijos filialas, 1971 – Klaipėdos paveikslų galerija. Valdžia uoliai naikino vokiečių palikimą – keisti gatvių, fabrikų ir kiti pavadinimai, griauti paminklai. Chruščiovinio „atšilimo“ laikotarpiu būta liberalesnės politikos. Klaipėda, tapusi pramoniniu miestu, liko toli nuo aktyvaus kultūrinio gyvenimo.
Religija. Bažnyčia, kaip kultūros ir visuomenės sovietizavimo kliuvinys, SSRS visada buvo nepageidautina institucija. Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje gyventa daugybės evangelikų liuteronų ir kitų konfesijų, tačiau per karą apgriauta daug bažnyčių, galutinai sunaikintų sovietmečiu. 1945 veikė tik viena iš miesto bažnyčių, kurią lankė katalikai. 1948 IX 22 oficialiai užregistruota gausi Klaipėdos katalikų bendruomenė, kuriai atiduotas buvęs irvingerių bažnyčios pastatas. 1956–1961 katalikų lėšomis pastatyta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia sovietų valdžios iš karto konfiskuota. Rusakalbiai turėjo stačiatikių bažnyčią, sentikių bažnytines organizacijas. Sentikių bendrija buvo pirmoji užregistruota religinė organizacija (1947). Evangelikai liuteronai užregistruoti 1955 vasarį, bendruomenę sudarė tik 151 narys. Veikė evangelikų baptistų ir krikščioniškos Septintosios dienos adventistų bendruomenės. Tačiau visų religinių organizacijų veikla buvo įvairiais būdais varžoma. Sovietmečio politikos, kultūros, ekonomikos ir kiti procesai Klaipėdoje nuo 1945 pakeitė prieškario miesto veidą ir sunaikino daugelį šimtmečių vyravusią vokiečių kultūrą.
L: Rūtė A. Socialiniai, kultūriniai, administraciniai Klaipėdos gyvenimo bruožai 1945–1982 metais // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001