Žalgirio mūšis

Žálgirio mšis, Tannenbergo mūšis, Griunvaldo mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Kryžiuočių ordino kariuomene 1410 VII 15 prie Grünwaldo (liet. Žalgiris) ir Tannenbergo kaimų. Lietuvių ir lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, čekų, rusėnų, moldavų pajėgos. Kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių (anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai). Mūšio priežastys: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1409 gegužę parėmė prieš Ordiną sukilusius žemaičius; Ordinas Ragainėje konfiskavo Nemunu plaukusius iš Lenkijos laivus su grūdais, siunčiamus nederliaus ištiktai Lietuvai; Ordinas veržės į Lenkijos vakarines žemes. 1409 pabaigoje pradėjus ruoštis karui, vyko Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vadovybės pasitarimai. Siekiant išvengti karo keliais frontais, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila stengėsi palaikyti gerus santykius su kaimynėmis, Europos monarchams rašė laiškus, kuriuose aiškino kylančios įtampos priežastis, karui kaupė ginkluotę, maisto atsargas ir pinigus, tarėsi dėl samdomosios čekų ir totorių kariuomenės, pradėjo ruošti žygio kelią, statė tiltus. Ordinas siuntinėjo prieš Lenkiją ir LDK nukreiptus raštus popiežiui, Danijos, Prancūzijos, Anglijos karaliams, kaimyninių žemių valdovams, karui telkė riterius iš Europos, skatino Livonijos ordiną pulti LDK, mėgino Lenkijoje prieš karalių sukelti dalies didikų opiniją. Vytautas su Jogaila nutarė užimti Marienburgą. Vyriausiasis sąjungininkų kariuomenės vadas buvo Jogaila, faktinis – Vytautas. 1410 VI 3 lietuvių ir žemaičių kariuomenė iš Vilniaus patraukė link Gardino ir ten susijungė su rusėnų pulkais, birželio 29 pasiekė Narevo žiotis ties Vysla. Netrukus atvyko Jogailos vadovaujama lenkų kariuomenė, totorių, pajėgos. Liepos 3 LDK ir Lenkijos kariuomenės susijungė Mozūrijoje prie Červinsko, persikėlė per Vyslą ir žygiavo į Ordino teritoriją. Liepos 10 ties Kauerniku sąjungininkės pasiekė Dravantos upę, už kurios laukė įsitvirtinusi Ordino kariuomenė. Nenorėdami čia kautis sąjungininkai pasuko pro Alenšteiną. Liepos 15 rytą kariuomenės susitiko prie Laubnerio ežero tarp Tannenbergo ir Grünwaldo kaimų. Ordinas atvedė 52 vėliavas karių (jo kariuomenei vadovavo didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, didysis maršalas Friedrichas von Wallenrodtas ir kiti), lenkai – 51, LDK – 40; jėgų santykis buvo 2:3. Sąjungininkų kariuomenės kairiajame sparne išsirikiavo Lenkijos, dešiniajame – LDK kariuomenė. Ordino kariuomenė išsirikiavo 3 linijomis. Šalys pasiliko rezervų. Sąjungininkai pulti delsė, jų kariai, skirtingai nei Ordino, laukė pavėsyje (buvo karšta diena), palapinėje buvo laikomos Mišios. Įpusėjus dienai į sąjungininkų stovyklą atvyko Ordino pasiuntiniai ir pagal riterišką tradiciją metė iššūkį – atgabeno 2 kardus ir pareiškė, kad didysis magistras kviečia kautis. Mūšį pradėjo sąjungininkai. Kryžiuočiai labiausiai puolė LDK kariuomenės dešinįjį sparną, Vytautas pradėjo įgyvendinti atsitraukimo manevrą, kuris ir nulėmė mūšio baigtį. Ordino pajėgos, persekiodamos lietuvius, slinko gilyn, ardydamos savo rikiuotę. Į mūšį įsitraukė sunkioji lenkų raitija. Atsitraukę lietuviai persirikiavo, grįžo ir smogė priešams. Tada Ordino didysis magistras pasiuntė į mūšį 16 atsargos vėliavų, rezervą panaudojo ir Vytautas. Kryžiuočiai buvo apsupti ir sutriuškinti, žuvo didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, daug žymių Ordino karvedžių, kitų šalių riterių, daug pateko į nelaisvę, paimtas didelis grobis. Po mūšio 3 dienas buvo ilsėtasi. Po to sąjungininkai žygiavo link Marienburgo, užiminėdami Ordino pilis ir palikdami jose savo įgulas. Marienburgą sąjungininkai pasiekė po 10 dienų ir jį apgulė. Kryžiuočių ordinas sulaukė paramos iš Livonijos ordino. Miesto apgultis alino išvargusią sąjungininkų kariuomenę, prasidėjo nesutarimai, ėmė plisti ligos; po 2 mėnesių buvo atsitraukta. Balgos, Ortelsburgo ir Rastenburgo pilyse Vytautas įkurdino įgulas, pritraukė vietos prūsų vitingus, priėmė jų ištikimybės priesaikas. Dalis Prūsijos buvo sąjungininkų rankose, tikėtasi rytinę jos dalį atiduoti LDK, bet po mūšio susidariusios sąlygos nebuvo tinkamai išnaudotos.

Žalgirio mūšis palaužė Ordino karinę ir politinę galią regione, smuko jo autoritetas Vakarų Europos šalyse, pralaimėjimas komplikavo Ordino legitimumą – liko neaiški jo misija regione. Nepaisant to, Ordinas atsiėmė pilis. 1410 XII 9 abi išvargintos pusės paskelbė mėnesio paliaubas. 1411 sausį sąjungininkai karo veiksmus atnaujino, bet karas buvo vangus. Po įtemptų derybų 1411 II 1 pasirašyta Torunės taika, pagal kurią Lietuvai iki Jogailos ir Vytauto mirties turėjo likti Žemaitija, Lenkijai – Dobrynė, Ordinas privalėjo sumokėti 100 tūkst. kapų grašių kontribuciją. Nepaisant taikos sutarties, vėliau kilo nauji Ordino su Lenkija ir LDK konfliktai, pasiekę Šventosios Romos imperatoriaus arbitražą. Jie išspręsti 1422 Melno taikos sutartimi, pagal kurią buvo nustatyta pastovi siena tarp LDK ir Ordino valstybės.

L: Jučas M. Žalgirio mūšis. V., 1999; Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių. V., 2003; Urban W. Žalgiris ir kas po jo. Lietuva, Lenkija ir Vokiečių ordinas – nemirtingumo beieškant. V., 2004; Prochaska A. Dzieje Witołda w. księcia Litwy. Wilno, 1914; Ekdahl S. Die Flucht der Litauer in der Schlacht bei Tannenberg // Zeitschrift für Ostforschung. 1963, Bd. 12, Hf. 1.

Tomas Čelkis

Iliustracija: Žalgirio mūšio planas / Iš LE

Iliustracija: „Žalgirio mūšis“, drobė, aliejus, 426x987, 1878 / Iš Varšuvos nacionalinio muziejaus

Iliustracija: Žalgirio mūšio jubiliejinio medalio aversas, reversas, varis, 1910 / Iš knygos „Lietuva medaliuose XVI a.–XX a. pradžia“, 1998

Iliustracija: J. Banduros ir W. Cęskiewicziaus paminklas Žalgirio mūšio (1410) nugalėtojams kautynių lauke / Iš Norberto Stankevičiaus rinkinio