Melno taika

Mèlno taikà, sutartis, sudaryta 1422 IX 27 lietuvių ir lenkų kariuomenės stovykloje prie Melno ežero (Vyslos dešiniajame krante prie Osos upės) tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos su Kryžiuočių ordinu. Melno taikos dokumente pirmą kartą gana aiškiai nustatytos sienos tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino valdų Žemaitijoje bei Sūduvoje. Pagal sutartį siena ėjo nuo Akmenų Brastos (lenk. Kamienny Bród) Luko aukštupyje, toliau per tyrą į Raigardo ežerą (kirsdama jį pusiau), šiauriau vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (vok. Prawdzisken) lygumą. Iš ten tiesia linija į Mėrūniškių lygumą ir iki Vištyčio ežero, kuris liko Ordino pusėje. Sūduvos dykroje sieną žymėjo upių krantai: Lieponos paupiu iki Širvintos upės, šios krantu iki santakos su Šešupe, toliau siena ėjo Šešupės krantu ir per girias tiesia linija į Nemuną iki ten, kur įteka Šventoji. Žemaičių pusėje siena turėjo eiti 2 mylias Šventąja, paskui tiesiai per dykrą į Jūros upę, Ordinui paliktas 2 mylių pločio ruožas Nemuno dešiniajame krante. Toliau siena kilo Jūros upės krantu, tad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių liko Ordinui. Livonijos ordino sienos riba – Šventosios upė. Melno taika kryžiuočiams užleista Nemuno (pagrindinės Lietuvos upės) žiotys ir patogus priėjimas prie jūros. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko pajūris nuo Palangos iki Šventosios.

Zenonas Ivinskis (LE)

Melno taika buvo pergalės Žalgirio mūšyje (1410) padarinys. Po jo daug kartų nesėkmingai bandyta nustatyti sienas. 1422 VII 14 pasibaigus ankstesnėms paliauboms, Vytautas ir Jogaila vėl pradėjo karą prieš Ordiną. Didysis magistras Paulius Russdorfas priešinosi gana silpnai (1422 III 10 atsistatydino neryžtingas didysis magistras Michaelis Küchmeisteris, neturėjęs stiprios kariuomenės), todėl karas peraugo į daugelį pavienių susirėmimų. Tada nusiaubtos ir sudegintos ištisos Prūsijos sritys. Ordinas, nesulaukdamas Vakarų ir popiežiaus pagalbos, buvo priverstas prašyti taikos. Kryžiuočiai įsipareigojo grąžinti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei senus dokumentus, kuriuos jie anksčiau buvo gavę ir kuriais grindė savo pretenzijas į žemes, pagal Melno taiką pripažintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kitos privilegijos ir raštai, kurie prieštaravo Melno taikos sutarčiai, paskelbti negaliojančiais. Nustatyta laisva prekyba, pagrįsta tuometiniais muitais (nauji neįvesti), uždrausta sulaikyti prekes, įsipareigota grąžinti pabėgusius nelaisvus valstiečius, paleisti belaisvius, neremti abiejų šalių priešų ir kita. Galutinis Melno taikos patvirtinimas (prikabinti antspaudus ir tiksliai nustatyti sienas) atidėtas vėlesniam laikui. Kryžiuočių ordinui Melno taika buvo didelis smūgis, nes jis galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją, be to, Palangos apylinkės (atitekusios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei) atskyrė Kryžiuočių ir Livonijos ordinus. Melno taika buvo nepatenkinti imperatorius Zigmantas ir popiežius, todėl Ordinas atidėliojo Melno taikos ratifikavimą. Per suvažiavimus 1423 gegužę Veliuonoje ir 1425 Gardine, abiem šalims padarius nuolaidų, Melno taika ratifikuota. Imperatorius Zigmantas Melno taiką patvirtino 1423 III 30, sutartis įsigaliojo 1424 VI 7. Melno taika nustatytos Didžiosios Lietuvos sienos be didesnių pakitimų išsilaikė iki 1920. Todėl Melno taika nulėmė Mažosios Lietuvos susiklostymą ir ilgaamžį jos gyvavimą. Pasibaigus šimtmečių kovoms, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino valstybės per Mažosios Lietuvos žemes plėtojosi prekyba. Tai padėjo kraštui atsigauti, apgyvendinti dykrą. Civilizacijos požiūriu Melno taika buvo lemtinga – baltų žemės liko perskirtos pusei tūkstančio metų (iki 1919 Versalio taikos sutarties ir Klaipėdos krašto atskyrimo 1920) senosios Prūsos žemės (ir būsima Mažoji Lietuva) atsidūrė Šiaurės Vakarų Europos civilizacijos areale, o Didžioji Lietuva liko Vidurio ir Rytų Europos areale.

L: Dundulis B. Melno taika // Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. V., 1960; Forstreuter K. Die Entwicklung der Grenze zwischen Preußen und Litauen seit 1422 // Altpreußische Forschungen. 1941. Nr. 18. Heft 1; Gudavičius E. Lietuvos istorija. V., 1999; Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma, 1978.