Vytautas
Výtautas apie 1350Senuosiuose Trakuose 1430 X 27Naujuosiuose Trakuose, Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430). Iš Gediminaičių. XIX a. pabaigoje pradėtas vadinti Vytautu Didžiuoju. Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės vyriausias sūnus. Vytauto broliai: Tautvilas ir Žygimantas; seserys: Miklausė, Danutė, Ringailė.
Jau 1368 Vytautas dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žygyje į Maskvą, manoma, Rūdavos mūšyje (1370) kovėsi su kryžiuočiais. Vytautas iškilo po Algirdo mirties (1377), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kilus Jogailos ir Kęstučio kovai dėl valdžios. 1381 Kęstučiui tapus LDK valdovu Vytautas dalyvavo karinėse ekspedicijose, nuo Kryžiuočių ordino gynė pilis prie Nemuno. Po 1382 perversmo Vilniuje kilo LDK vidaus karas tarp nušalinto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio su Vytautu ir Jogailos. Prasidėjus deryboms Jogaila klasta suėmė Vytautą ir Kęstutį. Pastarasis kalintas ir nužudytas Krėvos pilyje, Vytautas pabėgo, rado prieglobstį Vokiečių ordino valdose (pirmas Vytauto pabėgimas 1382–1384). 1383 X 21 Tepliavoje Vytautas pakrikštytas krikštatėvio Ragainės komtūro Vygando vardu. Vytautas su Ordino kariuomene žygiavo į tėvoniją – Trakus, valdomus Skirgailos. Rugpjūčio 12 d. pilis Vytautui pasidavė, bet Vilniaus užimti nepavyko, greitai ir Trakus susigrąžino Jogaila.
Ordinas paskyrė Vytautą valdyti Nemuno dešiniajame krante, netoli Kauno pastatytą Naujojo Marienburgo ir dar 2 pilis. Ten telkėsi Vytauto šalininkai. Ordinui pareikalavus Vytautas 1384 I 30 jam užrašė Žemaitiją, o ateityje, atgavus tėvoniją (Trakus, Gardiną ir kita), privalėjo ją valdyti Ordino vasalo teisėmis. Nepaisydamas to, Vytautas slapta derėjosi su Jogaila, kuris įvertino Vytauto galią. Vytautas iš jo reikalavo Skirgailos valdomų Trakų, bet gavo tik Gardiną su Palenke ir pasižadėjo būti Jogailos vasalu. 1384 VII 9 Vytautas, sunaikinęs Naujojo Marienburgo, Jurgenburgo (prie dabartinio Jurbarko) ir Naujojo Bajerburgo (vok. Neuhaus) pilis, grįžo į Lietuvą. Susitaikydamas su Vytautu Jogaila galėjo tęsti derybas dėl Lenkijos karūnos. Vytautas tikėjosi Jogailai išvykus į Lenkiją valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Nepaisydamas to susitarimo Vytautas užmezgė santykius su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu, prieš kurį Jogaila kariavo ir siekė įtakos Didžiajame Naugarde. Vytauto savarankiška politika piktino Jogailą. Ilgainiui Vytautas savarankiškumo nebeslėpė. Dėl to Jogaila suėmė dalį Vytauto šalininkų, iš jo brolio Tautvilo atėmė Naugarduką. Vytautas su sąmokslininkais mėgino užimti Vilnių, nepavykus pabėgo į Gardiną ir per savo buvusius belaisvius riterį Marquardą von Reinecką ir grafą Reinecką Ordinui pažadėjo laikytis 1384 sutarties.
Ordinas iš Vytauto ir Jogailos konflikto tikėjosi naudos. 1390 I 19 Gardine kryžiuočių pasiuntiniai ir Vytautas pasirašė aktą, kartojantį 1384 sutartį. Kryžiuočiai, atmindami ankstesnį Vytauto pabėgimą iš jų valdų, įkaitais paėmė jo seserį Ringailę, brolį Žygimantą su sūnumi Mykolu, kelis Vytautui artimus kunigaikščius ir apie 100 bajorų. Antrasis Vytauto pabėgimas į Ordino valdas (1389), trukęs 2 metus, rodė jo politinės galios ir valdžios siekį LDK. Dėl to prasidėjo Vytauto karas su Jogaila ir Skirgaila.
1390 pas Vytautą į Prūsiją buvo atvykę Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I Dimitraičio pasiuntiniai, kurie baigė derėtis dėl Vytauto duktės Sofijos vedybų.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didėjo nepasitenkinimas Skirgailos valdymu, daugėjo Vytauto šalininkų. Žemaičiai tradiciškai buvo valdomi Trakų kunigaikščio, todėl po Kęstučio mirties norėjo būti valdomi jo sūnaus Vytauto. Dalis žemaičių kilmingųjų 1390 V 26 atvykę į Karaliaučių tartis su Ordinu Vytautą vadino savo valdovu, prašė prie dokumento prikabinti savo antspaudą, nes žemaičiai savojo neturėjo.
1390 Vytautas ir Ordino kariuomenė nesėkmingai puolė Vilniaus pilis, 1391 užėmė Ukmergės pilį, įsitvirtino Nemuno ruože nuo Gardino iki Kauno, rudenį užėmė Merkinės ir Gardino pilis. Vytautas rezidavo Ritterswerderio pilyje (netoli Kauno), ten būrėsi jo šalininkai. Nesėkminga Jogailos kova su Vytautu kėlė Lenkijos didikų nepasitenkinimą. Jogaila, matydamas Vytauto galios pavojų, buvo priverstas su juo tartis – buvo susitaikyta sudarius Astravo sutarį (1392 VIII 4). Vytautas sudeginęs Ritterswerderio, Naujojo Gardino ir Meteno pilis birželį grįžo į Lietuvą ir užėmė Skirgailos valdomus Trakus. Dėl to 1393 įsipliekė Vytauto ir Skirgailos konfliktas.
1392 Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1401 Vilniaus–Radomo sutartimi Jogaila jį pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet iki jo (Vytauto) mirties. 1413 Horodlės sutartimi numatytas Lietuvos didysis kunigaikštis ir po Vytauto mirties.
Vytautas stiprino valstybės centralizaciją, siekė tiesiogiai valdyti senrusių (rusėnų) žemes, naikino dalines kunigaikštystes, kuriose buvo įsitvirtinę Gediminaičiai, nutolę nuo LDK politinių interesų, į jų vietas skyrė patikimus vietininkus. Užgniaužė Švitrigailos pretenzijas į LDK sostą.
Įgyvendindamas politinius planus Rytuose Vytautas 2 kartus perleido Ordinui Žemaitiją (1398 Salyno sutartis; 1404 Racążo taika), taip iš dalies normalizavo santykius su Ordinu. Vytauto politinius užmojus Rytuose sustabdė pralaimėjimas 1399 didelėse Vorsklos kautynėse. XV a. Vytautas rengė žygius į Pskovą, Didįjį Naugardą, Okos upės pakraščius iki Kalugos, Tulos, Riazanės. Jo politinėje įtakoje buvo Aukso ordos chanai. 1427 Vytauto globai atsidavė duktė, Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I našlė Sofija su mažamečiu sūnumi Vasilijumi II.
Stabilizavęs politinę padėtį senrusių žemėse Vytautas ėmėsi Žemaitijos susigražinimo politikos, inspiruodamas gyventojų sukilimus prieš Ordiną (1401, 1409). Vytauto ir Ordino santykiai XIV a. pabaigoje buvo įtempti, ypač po antro Vytauto grįžimo į LDK, vėliau – dėl Vytauto paramos sukilusiems žemaičiams. Kryžiuočiai suvokė, kad LDK ir jos sąjungininkės Lenkijos tik karu neįveiks, todėl pradėjo diplomatinę propagandą. Konfliktas virto Žalgirio mūšiu (1410 VII 15). 1411 II 1 Torunės taikos sutartimi Žemaitija grįžo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (iki Jogailos ir Vytauto mirties). Taikos sutartis nebuvo tvirta, šalys rengėsi naujam karui. LDK ir Ordino svarbiausiu ginčo objektu tapo Žemaitijos ribos. Superarbitru 1412 buvo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I pasiuntinys Benediktas Makra. 1413 V 3 jis pasiūlė visą Nemuno dešinįjį krantą ir pajūrį su Klaipėda pripažinti Žemaitijai ir priskirti LDK. Dėl Ordino priešinimosi derybos iširo. 1414 tarp šalių kilo kelių mėnesių karas. Tarpininkaujant popiežiui ir imperatoriui sudarytos paliaubos. Ginčas spręstas Konstanco bažnytiniame susirinkime (1414–1418). Jame 1415 šalys išsakė savo skundus, bet kompromisas nepasiektas. Ordino pretekstas kariauti prisidengiant žemaičių krikštu neteko pagrido, nes dar 1413 Vytautas su Jogaila krikštijo žemaičius (1417 įkurta Žemaičių vyskupija). 1419 dalyvaujant popiežiaus Martyno V legatui Benjaminui Capri, įvyko naujos, vėl nesėkmingos LDK ir Lenkijos derybos su Ordinu. Ginčą pavesta spręsti imperatoriaus Zigmanto I arbitražui. Šio 1420 sprendimas atitiko 1411 Torunės taikos nuostatas, bet Vytautas su tuo nesutiko.
Sąjungininkės atnaujino karą su Ordinu. Po kelių mėnesių Ordino didysis magistras paprašė sudaryti Melno taiką (1422 IX 27). Derybose nustatytos sienos, Ordinas atsisakė pretenzijų į Žemaitiją. 1423 Kežmarke (Vengrija) LDK ir Lenkijos susitarimu su imperatoriumi Zigmantu I buvo patvirtinta taika.
Spręsdamas konfliktą su kryžiuočiais Vytautas pasinaudojo Ordiną rėmusio imperatoriaus ir čekų husitų kova. Vytautas, remdamas husitus, kurių pasiuntiniai 1421 lankėsi LDK ir siūlė jam karūną, spaudė imperatorių susilaikyti nuo paramos Ordinui. Ordino ir Vytauto santykių intensyvumas priklausė nuo politinių interesų. Esant glaudiems ryšiams keistasi informacija, valdymo patirtimi, dovanomis (Ordino didysis magistras Vytautui padovanojo liūtą), o susirgus Vytauto žmonai Onai, buvo prašyta Ordino didžiojo magistro gydytojo pagalbos.
Vytautas siekė vainikuotis Lietuvos karaliumi. Kurį laiką sumanymą rėmė ir Jogaila. Apie Vytauto ketinimus vainikuotis Lucko suvažiavime (1429) prakalbo imperatorius. Lenkijos ponai, matydami pavojų LDK ir Lenkijos unijai tam priešinosi. Jie laiškais kreipėsi į popiežių, kad šis atsisakytų Vytautą vainikuoti karaliumi. Popiežius tikėjosi, kad bendradarbiaudamas su Vytautu ir Jogaila galėsiąs sustabdyti husitų judėjimą. Vis dėlto Lenkijos ponai palenkė popiežių į savo pusę, ir šis uždraudė Vytautui vainikuotis. Vytauto vainikavimą palaikė imperatorius Zigmantas I. Romoje jis gynė Vytauto poziciją, iškėlė jo nuopelnus, teigė, kad vainikavimas nėra žalingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sąjungai. Jis subūrė teisininkus, aiškinusius, jog karūnuoti gali ne tik popiežius, bet ir imperatorius. Vainikavimo terminas numatytas 1430 IX 8 Vilniuje. Lenkijos ponai, nepajėgdami sutrukdyti Vytauto vainikavimui, į pasienį pasiuntė kariuomenės būrius, kurie sulaikė delegaciją, gabenančią karūną, diplomus ir vainikavimo reikšmę atitinkančius laiškus. Vainikavimo data perkelta į rugsėjo 29, bet karūnos ir vainikų vėl nesulaukta. Vainikavimo byla nutrūko, nes spalio 17 d. Vytautas iš Vilniaus jodamas į Trakus nukrito nuo žirgo ir spalio 27 d. Trakuose mirė.
Vytauto valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija apėmė apie 1 mln. km2. Buvo sukurta valstybinės institucijos, formavosi europinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras, pareigybių sistema, diplomatinis ceremonialas. Sudarytas nuolatinis tarėjų institutas ir Didžiojo kunigaikščio taryba, LDK kanceliarija. Pastatytos gynybinės ir reprezentacinės mūro pilys (Gardine, Trakuose, Lucke). 1413 Horodlės aktu Vytautas davė pradžią LDK bajorijos sluoksniui susidaryti, dalijo jiems valstiečius – veldamus. Didesni LDK miestai gavo Magdeburgo teisę, įvesta vieninga pinigų sistema. Buvo stiprinama LDK teritorijos apsauga, Lenkijos pavyzdžiu įsteigti naujo tipo didesni vietinės valdžios administraciniai teritoriniai vienetai. Vytautas rūpinosi LDK stačiatikių religiniu centru Kijeve, ieškant kompromiso su katalikais iškelta Bažnytinės unijos idėja, apie kurią jis kalbėjo 1418 Konstanco bažnytiniame susirinkime. Vytautas buvo Europos monarchas, palaikęs ryšius su popiežium ir Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, kitais Europos monarchais.
L: Vytautas Didysis 1350–1430. K., 1930; Kučinskas A. Kęstutis. V., 1988; Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1989, t. 3, 4; Pficneris J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989; Gudavičius E. Vytautas kaip Europos dinastas // Lietuvos istorijos studijos. 1994, t. 2; Jučas M. Vytautas ir čekų husitai // Vytautas Didysis ir Lietuva. V., 1996; Boockmann H. Vokiečių Ordinas: dvylika jo istorijos skyrių. V., 2003; Prochaska A. Dzieje Witołda w. księcia Litwy. Wilno, 1914; P: Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430. Collectus opera. Cracoviae, 1882; Vitoldiana. Codex privilegiorum Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1386–1430. Warszawa-Poznań, 1986.
Tomas Čelkis
Iliustracija: Medalis „Vytautas“, 1975 / Iš Lietuvos kultūros fondo leidinio „Lietuvos didieji kunigaikščiai“, 1989
Iliustracija: Didžiojo kunigaikščio Vytauto majestoninis antspaudas, naudotas 1407–1430 / Iš Eduardo Rimšos knygos „Heraldika“, 2004