Šventoji Romos imperija

Šventóji Ròmos impèrija (lot. Sacrum Romanum Imperium), valstybių darinys, sukurtas 962 Romoje imperatoriumi vainikavus Rytų frankų karalių Otoną I, pajungusį savo valdžiai vidurio ir šiaurės Italiją. Vėliau prie Šventosios Romos imperijos prijungtos Bohemija, Burgundija, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos teritorijos. Valdančiosios Saksų (919–1024), Salijų (1024–1125) bei Štaufenų (1138–1254) dinastijos siekė Romos imperijos pavyzdžiu atkurti imperinį darinį ir jo statusą Europoje. Į tai buvo nukreipta jų politinė veikla. Todėl imperatoriai vykdė agresyvią užsieno politiką, daugiausia Italijoje ir Palabio slavų žemėse; nuo XI a. pabaigos iki XIII a. konkuravo dėl įtakos Europoje su popiežiais (ginčas dėl investitūros). Po Frydricho II Štaufeno mirties Šventoji Romos imperija prarado Italijos žemes, prasidėjusi politinė suirutė pasibaigė kurfiurstų rango įvedimu; kurfiurstai – 3 dvasininkai ir 4 pasauliečiai – gavo teisę rinkti imperatorių. Pagal 1356 Aukso bulę jo rinkimo teisė patvirtinta 7 kurfiurstams: Kölno, Mainzo ir Triero arkivyskupams, Bohemijos karaliui, Saksonijos hercogui, Brandenburgo markgrafui ir Reino pfalcgrafui. Imperatoriaus rinkimuose XIII–XIV a. sandūroje konkuravo 3 dinastijos: Bohemijos Pšemislai, Austrijos Habsburgai bei Liuksemburgai. Pastarieji nuo XIV a. pradžios dominavo. 1437 beveik keturiems šimtmečiams įsigalėjo Habsburgai. Nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 oficialia vadinta Šventąja vokiečių tautos Romos imperija (lot. Imperium Romanum sacrum Nationis Germanicae), tačiau ji neturėjo kitoms to laikotarpio valstybėms būdingų vienijančių elementų: nacionalinės dinastijos, vieningos valdymo sistemos. Viduramžių decentralizacijos tendencijas, išryškėjusias XIV–XV a., bandyta įveikti sukūrus Reichstagą 1, turėjusį tapti svarbiausia Šventosios Romos institucija, tačiau nebuvo visą Šventosios Romos imperiją apimančio funkcionalaus sprendimų įgyvendinimo mechanizmo. Habsburgai nuo XV–XVI a. sandūros daugiau orientavosi į europinę politiką, o viduje imperatoriaus autoritetas smuko, jo valdžia buvo per silpna. Decentralizacijos tendencijas pagilino Reformacija. Po Trisdešimties metų karo (1618–1648) Habsburgų hegemonijos Šventojoje Romos imperijoje nebeliko, įsigalėjo teritorinis valstybingumo pradas. XVII a. pabaigoje Šventąją Romos imperiją sudarė daugiau kaip 250 kunigaikštysčių, 51 nepriklausomas imperijos miestas ir apie 1,5 tūkst. smulkių riterių valdų, kurių nevienijo jokia bendra valstybingumo idėja. Habsburgų (kurie tradiciškai paveldėdavo Austrijos erchercogo, Bohemijos ir Vengrijos karaliaus titulus) įtaką Šventajai Romos imperijai vis labiau varžė Bavarijos Wittelsbachai, tapę ištikimais prancūzų – Habsburgų svarbiausių priešų – sąjunginikais; t. p. XVI a. viduryje iškilę Brandenburgo Hohenzolleriai. Tuo pat metu ryškėjo Austrijos, arba Habsburgų dvaro, išsiskyrimas, pasireiškęs tuo, kad imperijos poliinių interesų spektre įsivyravo Austrijos, o ne visos Šventosios Romos imperijos, interesai. Galutinai tai išryškėjo valdant Marijai Teresei (1745–1780). Formaliai Šventoji Romos imperija panaikinta 1806, kai, gavęs Napoleono ultimatumą, Austrijos imperatorius Pranciškus I atsisakė sosto.

Vasilijus Safronovas