Reformacija

Reformãcija, XVI–XVII a. Vakarų krikščionių religinis judėjimas, siekęs reformuoti Katalikų Bažnyčią ir katalikybės doktriną, lėmęs protestantiškųjų (evangelinių) Bažnyčių kūrimąsi. Reformacijos pradžia laikoma 1517 X 31, kai Martinas Lutheris Wittenberge paskelbė 95 tezes, kritikuojančias tuometinę atlaidų praktiką. Vėliau išsikristalizavo svarbiausia Reformacijos idėja, jog išganymą teikia vien Dievas iš savo malonės ir per žmogaus tikėjimą, kad vien Biblija yra krikščioniško gyvenimo pagrindas, vien Kristus, jo veikla ir mokymas sudaro pagrindą žmogaus atpirkimui, kad vienam Dievui (o ne Bažnyčiai ir jos hierarchams) garbė. Bažnytinis gyvenimas ir liturgija buvo iš esmės atnaujinta, uždaryti vienuolynai, panaikintas celibatas, vietoj lotyniškų Mišių ir Mišių aukos atsirado evangeliškos pamaldos, laikomos vietos kalba, su Šventąja Vakariene (duona ir vynu) ir apeigos centru – pamokslu.

Dėl Reformacijos skilo Vakarų krikščionija, atsirado daug konfesijų ir denominacijų. Šioje Reformacijos srovėje susidarė 3 protestantizmo šakos: evangelikų liuteronų (liuteronybė), evangelikų reformatų (kalvinizmas) ir anglikonų (anglikonybė); radikalioji reformacijos srovė – anabaptistai, nuosekliai palaikę Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, buvo persekiojami tiek katalikų, tiek protestantų valdžios. Kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje) Reformacija kilo, buvo remiama ir ginama politinės valdžios (kunigaikščių, miestų tarybų).

1525 Reformacijos idėjos nugalėjo Prūsijoje. Čia įsitvirtino liuteronybė, ji buvo paskelbta valstybine religija. Reformacija paskatino modernėti visuomenę, kultūrą, politiką, valstybės valdymą, padarė didelę įtaką ekonomikos, mokslo, švietimo plėtrai. Dėl Reformacijos XVI a. II pusėje susidarė palankios sąlygos švietimui, lietuvių kalbos vartojimui bažnyčiose, raštijos lietuvių kalba kūrimui. Reformacijos veikėjai buvo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo (1547) rengėjai ir leidėjai.

Dar skaitykite Reformacija Prūsijos kunigaikštystėje.