Rūdavos mūšis
Rūdavõs mšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino kariuomenių mūšis, vykęs 1370 II 18 Semboje prie Rūdavos pilies (18 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus), kai į apylinkes įsiveržė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Algirdo vadovaujami lietuvių pulkai. Kęstučio pulkai prie Rūdavos atėjo iš pietų, kunigaikščių Algirdo ir Vytauto – per ledą nuo Kuršių marių pusės. Susijungę jie patraukė link pilies, pakeliui siaubdami ir degindami apylinkes. Ordino didysis magistras Winrichas von Kniprode žadėjo greitai atsiųsti pastiprinimą iš Karaliaučiaus, bet Ordino vyriausiasis maršalas Heningas Schindekopfas, jos nelaukdamas, vasario 17 rytą su 20 raitelių patraukė į žvalgybą, ir, sugavę lietuvių žvalgą, išsiaiškino, kur apsistoję lietuviai. Tada su savo kariuomene pajudėjo iš Rūdavos pilies. Iš viso mūšyje esą dalyvavo apie 7000 lietuvių ir 4000 Ordino riterių bei eilinių karių. Pavakary iš mūšio pasitraukus Algirdui, lietuvių pulkai pradėjo bėgti, taip Ordino riteriai įgavo pranašumą. Kryžiuočių kronikose rašoma, kad lietuviai skaudžiai pralaimėję (jų žuvę 1000–3500 ar 5000), bet lietuvių nuostoliai perdėti, nes Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis 1370 vėl žygiavo į Prūsiją, dalyvavo kituose žygiuose. Žuvo maršalas Heningas Schindekopfas, 2 komtūrai, 26 riteriai, iki 300 raitelių, daug pėstininkų. Žuvusiųjų garbei didžiojo magistro įsakymu pastatytos koplyčios Rūdavoje ir Labotoje, mūšio vietoje – akmeninis obeliskas. Po Antrojo pasaulinio karo apgriautas.
Dar skaitykite Rūdavos mūšio paminklai.
L: Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795. V., 1995; Okulicz-Kozaryn. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997; Gudavičius E. Lietuvos istorija. V., 1999; LTE.