Winrich von Kniprode

Winrich von Kniprode (Vinrichas fon Kniprodė) apie 1310Kniprath (prie Kölno) 1382 VI 24Marienburge), Kryžiuočių ordino didysis magistras (1352–1382). Nuo 1334 kovo buvo Elbingo komtūro padėjėjas, nuo 1336 spalio – Ordino didysis komtūras; nuo 1338 – Dancigo, nuo 1342 – Balgos komtūras. 1352 I 6 išrinktas Ordino didžiuoju magistru. Winrichas von Kniprodė sustiprino Ordino politinę galią, užmezgė diplomatinius santykius su to meto įtakingiausiais Europos valdovais. Nepaisant Lenkijos pretenzijų į kai kurias Ordino teritorijas, Winrichas von Kniprodė pajėgė išlaikyti taiką ir Ordino valstybės potencialą nukreipti prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1348 dalyvavo Strėvos mūšyje, 1359 vadovavo nesėkmingam kryžiuočių žygiui į Žemaitiją, 1362 – sugriaunant Kauno pilį (į nelaisvę pateko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus Butautas). 1360–1380 į Lietuvą, daugiausia į Žemaitiją, surengė apie 70 žygių. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377) kišosi į Lietuvos kunigaikščių kovą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto. Besitęsiančiame kare su Lietuva naudojo ir diplomatinę propagandą, kvietėsi į Ordino valdas Europos riterius. Winrichas von Kniprodė sustiprino Ordiną ekonomiškai, išplėtojo užsienio prekybą, davusią didelius pelnus, Prūsijoje plėtė vidinę kolonizaciją. Rėmė Vokietijos miestus ir jų pirklius. Amžininkai Winrichą von Kniprodę laikė talentingu karvedžiu ir valdovu.

L: Ivinskis Z. Rinktiniai raštai, t. 3. Roma, 1989; Boockmann H. Vokiečių ordinas. Dvylika jo istorijos skyrių. V., 2003; Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje. V., 2005.