Švitrigaila

Švitrigáila (apie 1370 1452), Lietuvos didysis kunigaikštis (1430–1432). Algirdo ir antrosios žmonos Julijonos sūnus. Pirmą kartą paminėtas 1382 Dubysos sutartyje. 1386 krikštijosi Boleslovo vardu. Po motinos mirties (1392) valdė Vitebską, kurį Jogaila buvo atidavęs sakalininkui Teodorui Vesnai, bet jį Švitrigaila nužudė. Vytautui užėmus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą, Švitrigaila Vitebske buvo apsuptas ir priverstas pasiduoti. Išsiųstas į Lenkiją išbuvo 3 metus, po to pabėgo į Vengriją. Nuolat reiškė pretenzijas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą, dėl to konfliktavo su Vytautu Didžiuoju. Būdamas Vengrijoje mezgė kontaktus su Kryžiuočių ordinu, prašydamas paremti jo kandidatūrą į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui su Ordinu sudarius Salyno taiką (1398), pastarasis iš Švitrigailos nieko negalėjo tikėtis. Tai suprasdamas Švitrigaila grįžo į Lenkiją ir, tarpininkaujant Jogailai, susitaikė su Vytautu. Gavo valdyti Seversko Naugardą ir Rytų Podolę. Vėliau Jogaila jam patikėjo ir Vakarų Podolę. Švitrigaila pretenzijų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą neatsisakė. 1401 Vilniaus–Radomo sutartimi Vytautas užsitikrino sostą, kuris po jo mirties turėjo grįžti Jogailai. Švitrigaila, matydamas savo pozicijų silpnėjimą, pradėjo kovą prieš Vytautą. 1401 atvyko pas kryžiuočius į Marienburgą. Po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesėkmingo 1399 Vorsklos mūšio prasidėjo sukilėliškas bruzdėjimas rusėniškose žemėse, kurį palaikė Švitrigaila, telkdamas koaliciją nuversti Vytautui. Švitrigaila susitarimu su Ordinu, mainais už paramą, įsipareigojo jam perleisti Žemaitiją, Sūduvą ir Polocką. 1402 Švitrigaila su vokiečiais nesėkmingai mėgino pulti Vilnių. Po to Ordinas Švitrigailą įkurdino Baislaukių pilaitėje prie Rešliaus, iš kur puldinėta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 1404 Vytautas su kryžiuočiais sudarė Raciążo taiką, vokiečiai pasižadėjo Švitrigailos daugiau neremti. Vytautas jį grąžino į Podolę. Vėliau Švitrigailai pavesta valdyti Černigovą, Seversko Naugardą, Brianską ir Trubčevą. Švitrigaila perėjo į Maskvos pusę, 1409 į ją perbėgo. Vytautui susitaikius su Maskva, Švitrigaila bėgo pas totorius. Manoma, totoriai jį išdavė, nes netrukus jis minimas Vytauto dvare. Mėgino ir čia megzti sąmokslą su Ordinu, kurį Vytautas atskleidė, Švitrigailą suėmė ir 9 metus išlaikė nelaisvėje. Ilgiausiai kalėjo Voluinės Kremeneco pilyje. Iš ten, padedamas Ostrogo kunigaikščio Danieliaus (Daškos), pabėgo į Vengriją. Iš jos keliavo pas Vokietijos imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį. 1418 vyko paskutinis Konstancos susirinkimo etapas. Ordinas, palaikydamas Švitrigailos siekį užimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą, nutarė paremti žemaičių sukilimą – jį siekta nukreipti prieš Vytautą. Planas nepavyko, nes 1419 Vytautas žemaičių sukilimą numalšino. Gresiant naujam Ordino karui su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija, įsikišo imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Sutaikė Švitrigailą su Jogaila, vėliau ir su Vytautu. Pastarasis Švitrigailai pavedė valdyti ankščiau turėtas rusėniškas žemes. Iki Vytauto mirties Švitrigaila buvo jam ištikimas. 1431 Švitrigaila išrinktas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą. Lenkai jį pripažino Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tęsdamas Vytauto politiką Švitrigaila siekė savarankiškumo, rūpinosi Vytauto iškeltu Bažnyčios unijos klausimu, mėgino derėtis su imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu dėl karūnos. Sumanymams trukdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kivirčai dėl Podolės ir Voluinės. Po Vytauto mirties nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo atplėšta Podolė. Vilniuje pareikalavus ją grąžinti, Jogaila sutiko, bet Lenkijos didikai karaliaus neklausė. Dėl to Švitrigaila pradėjo diplomatinę akciją, kreipėsi į imperatorių, Ordiną, Mozūriją. 1431 Skirsnemunėje susitarta su Ordinu dėl karinės sąjungos. Tais pat metais Švitrigailos kariuomenė susirėmė su lenkais. Jogailai pavyko su Švitrigaila sudaryti Čertorisko paliaubas. Kryžiuočiai, žygiuodami Švitrigailai į pagalbą, buvo įsiveržę į Lenkiją. Sužinoję apie paliaubas žygį nutraukė, bet Lenkija ėmė ruoštis karui su Ordinu. Lenkų didikai pasirūpino sukelti perversmą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kad ji būtų užimta savo vidaus problemomis. Sąmokslui įkalbėti Lietuvos didikai, nepatenkinti Švitrigailos valdžia. 1432 Švitrigaila pultas Ašmenoje, bet, Jono Manvydo įspėtas apie perversmą, pabėgo į Polocką, užpuolikų rankose liko jo žmona Ona Tveriškė. Švitrigaila perversmo nepripažino ir iki Žygimanto Kęstutaičio mirties (1440) save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu. Žygimantui Kęstutaičiui įsitvirtinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės soste, 1432 Gardino sutartimi Podolė perleista Lenkijai. Voluinėje Švitrigailos šalininkai atsilaikė. Atbėgęs į Polocką Švitrigaila prašė Prūsijos ir Livonijos pagalbos, kuri nebuvo skubiai suteikta. Švitrigaila, sutelkęs kariuomenę iš lietuvių, totorių ir rusėnų, 1432 gruodį prie Ašmenos stojo į mūšį su Žygimanto Kęstutaičio pajėgomis; mūšį laimėjo Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila bėgo į Polocką. Sutelkęs naujas pajėgas, drauge su Livonija, 1433 siaubė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 11 savaičių. Žygimantas Kęstutaitis, nesulaukęs lenkų, tuo metu kariavusių su Prūsija, paramos, į mūšį nestojo. Švitrigailos žygį nutraukė arklių maras, nepasiekta ir politinė persvara. Lemiama kova įvyko 1435 Ukmergės apylinkėse – Šventosios kautynėse. Mūšis palaidojo Švitrigailos viltis grįžti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą, o Livonijos ordinas gavo mirtiną smūgį. Švitrigaila, neberemiamas Ordino, pasitraukė į rusėniškas žemes. 1436 dar valdė Kijevo, Polocko, Vitebsko, Smolensko ir Starodubo žemes, kurias 1437 nesėkmingai puolė Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila suvokdamas padėtį, 1437 su savo rėmėjais nuvykęs į Lenkiją pasidavė. Taip parodė siekį sudaryti Voluinės kunigaikštystės ir Lenkijos sąjungą. Plano įgyvendinti nepavyko. 1438 Švitrigaila dar rezidavo Lucke. Vėliau, iki Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, jo buvimo vieta nėra žinoma. Apie 1440 Švitrigaila pasirodė Tłumacze, Moldavijos pasienyje. Ten birželį pasirašė aktą, išreikšdamas ištikimybę Lenkijos karaliui Vladislovui III Varniečiui ir jo broliui Kazimierui. Kunigaikščio teisėmis gavo valdyti Gródko pilį. Taip Lenkija Švitrigailą įpareigojo, suvaržydama pretekstą kelti pretenzijas į Voluinę. Lietuviams savarankiškai išsirinkus valdovu Kazimierą Jogailaitį (1440), 1442 Luckas pasikvietė Švitrigailą, o šis 1445 pripažino Kazimierą Jogailaitį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, dalyvavo pasitarimuose. Pastarajam pasirinkus Lenkijos karūną, Švitrigaila tapo vieninteliu kandidatu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą. Lenkai, remdamiesi Žygimanto Kęstutaičio pasirašytais aktais, jog po jo mirties Lietuva su visomis žemėmis privalo atitekti Lenkijai, kėlė teritorines pretenzijas į Voluinę ir Podolę. Iš Švitrigailos reikalauta perduoti Lucką. Sukvietęs savo aplinkos asmenis Švitrigaila nutarė Voluinę su Lucku perduoti Lietuvai. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvykusi delegacija perėmė Švitrigailos valdytas pilis. Tokiu būdų šios žemės iki Liublino unijos liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Švitrigaila mirė 1452 Lucko pilyje, palaidotas Vilniaus katedroje.

L: Matusas J. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. K., 1938; LE; Dundulis B. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje. V., 1993; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų, V., 1998; Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, t. 1. V., 1999.

Iliustracija: Švitrigaila / Iš A. Guagninio XVI a. kronikos