baudžiavos panaikinimas

baũdžiavos panaiknimas. Baudžiava stabdė ūkio plėtrą, rinkos ekonomikos santykių raidą. Norint pakelti žemės ūkio pajamingumą, XVIII a. pradžioje po 1709–1711 didžiojo maro bei bado ir dėl ūkio suirutės Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I slaptasis patarėjas K. Lubenas pasiūlė jam „baudžiavos panaikinimo planą“: padalyti domenų palivarkus į mažus sklypus ir juos išnuomoti turtingesniems laukininkams; šią žemę įdirbtų samdomi darbininkai. Tiems laikams pažangi reforma nebuvo įgyvendinta. Prieš feodalinės santvarkos pagrindo – stambiosios žemėvaldos – panaikinimą, už tolesnį baudžiavos stiprinimą stojo feodalų klasė, ypač junkeriai. K. Lubenas buvo atleistas iš pareigų ir atiduotas teisti. Vietoj valstybinių dvarų sistemos naikinimo buvo įvestas paveldimas jų nuomojimas junkeriams, aukštiesiems valdžios pareigūnams. Tačiau buvo neišvengiama, kad teks palengvinti baudžiavą, daryti nors ir nežymias reformas. 1719 (vokiečių valsčiuose) ir 1720 (lietuvių ir lenkų valsčiuose) karalius patentais paskelbė naikinąs savo domenuose asmeninę laukininkų priklausomybę nuo žemvaldžio. Už išpirką jie galėsią įsigyti nuosavybėn sodybas ir skirtines žemes, ūkius valdysią paveldimai; sutikus Gumbinės karo ir domenų rūmams, galėsią juos parduoti. Tačiau iš tikrųjų baudžiavos teisė neišnyko. Šis „panaikinimas“ tik pakeitė asmeninę priklausomybę „nuo gimimo dienos“ (vok. Leibeigenschaft) švelnesne priklausomybės forma – domeno valdytojas negalėjo parduoti lietuvio laukininko be žemės, o pastarasis priesaika turėjo įsipareigoti nemesti ūkio; negalėjo išvykti ir šio vaikai (vok. Erbunterthänigkeit). Tik retas pajėgė išsipirkti iš baudžiavos. Jei po priesaikos lietuvis mėgindavo pasitraukti nuo domeno nuomotojo, būdavo baudžiamas mirtimi. Iš tikrųjų liko tai, ką deklaravo 1620 Prūsų teisynas. Laisvais žmonėmis činšininkais, ūkių savininkais nuo XVIII a. vidurio tapo kolonistai vokiečiai. Baudžiavos panaikinimą paspartino XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje gamybinių jėgų spartėjanti raida. Stimulu tapo Prūsijos pralaimėjimai kare su Prancūzija, kuomet karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona Luize nuo kraštą okupavusio Napoleono I pasitraukė į Klaipėdą ir čia buvo rūpestingai lietuvininkų globojami. Klaipėdoje karalius 1807 X 9 paskelbė Ediktą dėl lengvesnio žemės įsigijimo ir jos laisvo naudojimo bei kaimo gyventojų asmeninių santykių. 12-uoju edikto paragrafu deklaruojama, kad nuo 1810 XI 11 baigiasi baudžiavos epocha, nebetenka galios paklusnumo dvarui įstatymai. Dvi svarbiausios nuostatos: pašalinti asmens laisvės feodaliniai suvaržymai ir panaikintas luominis apribojimas verstis prekyba, amatais, įsigyti žemės. Prūsijos valdovui tiesiogiai nepavaldžių miestų piliečiai ir ūkininkai, kurie žemę paveldėjo, tapo laisvais valstybės piliečiais. Išnyko ir prievartinis šeimynyškių darbas. Šiuo įstatymu pereita prie rinkos ekonomikos. Prasidėjo ypatingas evoliucijos žemės ūkyje kelias, vadinamasis prūsiškasis kelias. Taip Mažojoje Lietuvoje baudžiava buvo panaikinta anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje (1861). Dėl to ir dėl kitų priežasčių bei aplinkybių Mažojoje Lietuvoje sparčiau plėtojosi rinkos ekonomika, gerėjo žmonių materialinė padėtis, jie įgijo daugiau asmens laisvių bei teisių. Tačiau baudžiavos panaikinimo įstatymu feodalams nebuvo uždrausta grobstyti ūkininkų žemes. Privačių dvarų valdiniai netapo paveldimaisiais lasitais, todėl juos buvo lengva nuvaryti nuo žemės ir paversti žemės ūkio darbininkais. Be to, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje dalis karališkųjų ūkininkų iš domenų nuomininkų valdžios perėjo į dvarininkų priklausomybę, todėl kai kurie jų irgi neteko žemės. Liko ūkininkus ir padienininkus slėgusios darbo prievolės ir duoklės. Atsisakius jas vykdyti ir prasidėjus bruzdėjimams, Prūsijos kancleris K. A. von Hardenbergas 1811 XI 14 išleido Ediktą dėl dvarininkų ir ūkininkų santykių sureguliavimo. Ūkininkai, kurie turėjo paveldėtus ūkius, privalėjo dvarininkui arba atiduoti 1/3 savo žemės, arba sumokėti atitinkamą pinigų sumą. Tiems, kurie ūkius valdė ribotomis teisėmis, ši norma sudarė 1/2 sklypo. Buvę baudžiauninkai, nenorėdami toliau atlikinėti prievolių, duoti duoklių ir norėdami pasidaryti laisvais savo žemės šeimininkais, turėjo išsipirkti. Kai po išsivadavimo iš napoleoninės okupacijos karo Prūsijos aristokratijos valdžia sustiprėjo, 1816 V 19 deklaracija buvo gerokai pristabdytas Hardenbergo įstatymo veikimas. Nustatytas terminas, iki kurio išsipirktinai ūkiai jau turėjo būti susikūrę, o jų šeimininkai įsigiję bent po porą arklių. Todėl nuo 1817 iki 1847 vos 1/5 ūkininkų pavyko atsikratyti ankstesnių prievolių. Kiti ūkininkai ir toliau turėjo atlikti privalomuosius darbus su arkliu arba be jo. Pagal 1854 XII 22 nutarimą šios prievolės pakeistos metine renta. Nustatytas išpirkos sumas reikėjo išmokėti per 56 metus – iki 1912. Taigi buvusių baudžiauninkų dalis galėjo tapti tikrais savo žemės šeimininkais tiktai po 100 metų nuo oficialaus baudžiavos panaikinimo paskelbimo. Visgi 1850 prievolių likučiai buvo panaikinti. Atlikus žemės reformą paaiškėjo, kad žemės likę mažiau negu anksčiau. Be žemės liko kumečiai, daržininkai, trobelininkai ir kiti samdiniai. Gimtines paliko daug bežemių ir nepajėgusių prasigyventi smulkiųjų ūkininkų, kurių dauguma buvo lietuviai. Mažėjo gyventojų kaime, daugėjo mieste. Miestuose, ypač pačioje Vokietijoje, jie papildė darbininkų sluoksnį ir greičiau nutautėjo. Šį procesą spartino luomų panaikinimas ir su tuo susijusi gyventojų kilnojimosi laisvė bei mišrių vedybų daugėjimas. Rinkos ekonomikos sąlygomis intensyvėjo žmonių kontaktai, didėjo gyventojų susisluoksniavimas, o tai irgi skatino asimiliaciją. Kita vertus, po baudžiavos panikinimo atsirado nedidelis sluoksnis turtingųjų lietuvių žemvaldžių.

L: Ausgewählte Urkunden zur Brandenburgisch-Preussischen Verfassungs und Verwaltungsgeschichte. Teil II. Hersg. von W. Altmann. Berlin, 1897; Stein R. Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens durch die Reform des neunzehnten Jahrhunderts. Jena, 1918; Brase K. Der Einfluss der Bauernbefreiung auf die Belastung der Scharwerksbauern in Ostpreussen. Göttingen, 1969; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 88–89; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989, p. 238–242; Самарин Ю. Ф. Упразднении крепостного права в Пруссии. M., 1872; Кнапп Г. Ф. Освобождение крестьян и происхождение сельско-хозяйственных рабочих в старых провинциях прусской монархии. СПб., 1900.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Klaipėdoje pasirašytas ir Gumbinėje išleistas Prūsijos karaliaus įsakas dėl baudžiavos panaikinimo, 1807