činšininkai

čnšininkai, baudžiauninkai ir laisvieji žmonės (žemės laikytojai), valdantys žemę pagal činšo (< lot. census; vok. Zins) teisę ir mokantys dažniausiai pinigais (arba natūra) feodalinę žemės rentą – činšą. Kryžiuočiams tik pradėjus valdyti Prūsą, daug prūsų ir vakarinių lietuvių buvo paversta lažininkais, o kolonistų vokiečių dauguma temokėjo činšą. Tautybė nulėmė gyventojų socialinę ekonominę padėtį. Atskira činšininkų grupė buvo vadinamieji grynieji činšininkai (vok. Hochzinser). Tai po 1709–1711 didžiojo maro epidemijos nusiaubtoje ir išdalytoje domenų palivarkų žemėje įsikūrę kolonistai vokiečiai, kuriems tebuvo padidintas įprastinis činšas. XVIII a. pradžioje Prūsijoje činšininkų buvo 13 %, lažininkų 87 %, o Mažosios Lietuvos Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse – atitinkamai 6 ir 94 %, vokiškuose valsčiuose – 40 ir 60 %, lenkiškuose – 10 ir 90 %. Per visą XVIII a. činšininkų nuolat daugėjo. 1701 Prūsijos domenuose tebuvo 5730 činšininkų šeimų, o 1802 vien Rytprūsių departamente iš 10 719 domenų laukininkų ūkių činšininkų jau buvo 5011 šeimų (47 %). Vokiečių gyvenamuose valsčiuose laisvieji činšininkai sudarė iki 30 % visų ūkių, o lietuviškuose – vos 5 %. Linkūnų valsčiuje, Tilžės apskrityje, kur plyti derlinga Nemuno žemuma, 1780 gyveno 45 paveldimieji činšininkai, 370 grynųjų činšininkų ir emfiteutų. Yrant baudžiavai, XVIII a. pabaigoje Lietuvos departamento domenuose iš 29 000 turinčių ūkius šeimų vos 29 % sudarė činšininkai, o minėtose Mažosios Lietuvos 4 lietuviškose apskrityse činšininkai sudarė tik apie 54 % visų laukininkų. Netgi 1808 Šilutės apskrityje, kur mažai gyveno vokiečių laukininkų, tebuvo vienas činšininkų kaimas. Lietuviai lažininkai činšininkais tapdavo tik XVIII a. pabaigoje, kai Rytprūsių departamento teritorijos didžioje dalyje činšininkų labai padaugėjo. Lietuvių lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tiek pat činšo, kiek činšininkai vokiečiai. Pvz., Gumbinės apskrityje, Plikių valsčiuje, Bibelių kaime 11 kolonistų činšininkų nuo 1 ūbo mokėjo po 17, o lietuvių lažininkai – po 14 talerių. Kai kuriuose valsčiuose činšininkų ir lažininkų mokesčių skirtumas tesudarė vidutiniškai 0,12–0,18 talerio. Žirgupėnų valsčiuje Prūsiškiuose 16 kolonistų ir 3 lietuvių ūkiai turėjo po 82 margus žemės. Pirmieji mokėjo po 21 talerį 60 grašių, antrieji, lažininkai, po 20 talerių činšo. Mažosios Lietuvos privačiuose dvaruose činšininkų ir lažininkų mokėtas činšas irgi nedaug tesiskyrė: pirmieji per metus mokėjo 10–14 arba 18, antrieji – 6–10 arba 15 talerių činšinių pinigų. Kolonistų vokiečių činšas kai kuriuose valsčiuose beveik prilygo lažininkų lietuvių mokėtai činšo sumai, o junkerių dvaruose buvo netgi 4–8 taleriais didesnis. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Prūsijoje, činšą panaikinti paskatino 1848–1849 Vokietijos revoliucija. Nelikus činšininkų, kaime išnyko baudžiavos liekanos.

L: Arndt E. M. Versuch einer Geschichte der Leibeigenschaft. Berlin, 1803; Stein R. Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens durch die Reform des neunzehnten Jahrhunderts. Jena, 1918; Harmjanz H. Ostpreussische Bauern. Königsberg, 1939; Henning F. Herrschaft und Bauernuntertänigkeit // Jahrbuch der Albertus-Universität. Bd. 14. Würzburg, 1964; Henning F. Dienste und Abgaben der Bauern im 18. Jahrhundert. Würzburg, 1969; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 78–82, 97.

Algirdas Matulevičius