emfiteuzė

emfitèuzė, paveldima žemės nuoma. Ji suteikia laukininkui nuomininkui, vadinamajam emfiteutui (gr. emphyteuten), teisę naudotis nuomojamu sklypu, jį įkeisti, perleisti šią teisę kitam asmeniui, perduoti ją paveldėjimo būdu. Prūsijoje ir jos dalyje Mažojoje Lietuvoje emfiteuzę imta taikyti XVIII a., kaimuose apsigyvenus vokiečių kolonistams. Už metinį nedidelį nuomos mokestį dvarininkas jiems 30–40 metų išnuomodavo sklypus ir netgi ištisus kaimus. Pasibaigus nuomos terminui, būdavo sudaroma nauja sutartis. Paveldimos ir laikinos ar iki gyvos galvos žemės valdymo teisės skirtumas turėjo istorinį pagrindą. Teisė iki gyvos galvos buvo vadinama Venedų (Vendų) teise, nes galiojo Vokiečių ordino užkariautuose kraštuose. Paveldimąją, vadinamąją Vokiečių, teisę teturėjo vokiečių kolonistų palikuonys. Po baudžiavos panaikinimo (1807) tokie nuomininkai tapo žemės savininkais.

Algirdas Matulevičius

Vladas Staskonis