Septynerių metų karas

Septyneri mẽtų kãras, 1756–1763 Prūsijos ir Didžiosios Britanijos karas Europoje su Austrijos, Prancūzijos, Rusijos, Ispanijos ir Švedijos koalicija. Kilo dėl Prūsijos konfrontacijos su Austrija ir reiškiamų pretenzijų kitoms Europos šalimis – Austrija siekė atgauti iš Prūsijos XVIII a. 5 dešimtmečio karuose prarastas Silezijos žemes, sumažinti Prūsijos įtaką Šventosios Romos imperijos žemėse. Taip pat vyko Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karas dėl kolonijų Šiaurės Amerikoje ir Indijoje. Austrija sudarė koaliciją su Prancūzija, Rusija, Saksonija ir Švedija prieš Prūsiją. 1746 gegužę Austrija ir Rusija sudarė karinę sutartį, numatančią Austrijai grąžinti Sileziją ir Glatzą, Rusijai priskirti Kuršo ir Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) žemes, į kurias taikėsi Prūsijos karalius Friedrichas II (Didysis). Jis planavo užimti Saksoniją, valdomą ATR valdovo Augusto III, o jam atiduoti iš Austrijos atkariautą Bohemiją. Austrija, pergalės prieš Prūsiją atveju, Augustui III žadėjo Brandenburgą. Švedija siekė atgauti iš Prūsijos Pamarį su Štetinu (dab. Szczecin). Anglija, baimindamasi Prancūzijos agresijos prieš Hannoverį, 1755 IX 19 pasirašė su Rusija konvenciją, numačiusią finansinį Didžiosios Britanijos įsipareigojimą išlaikyti rusų kariuomenės korpusą prie Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų, pasirengusį žygiuoti į Rytprūsius, jei Prūsija užpultų Hannoverį. Šiaurės Amerikoje prasidėjus Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijų karui, Didžioji Britanija atsisakė įsipareigojimų Rusijai ir 1756 I 16 Westminsteryje su Prūsija sudarė sutartį, pagal kurią Prūsija suteikė saugumo garantijas britų paveldui Hannoveryje, o Didžioji Britanija pareiškė nefinansuosianti austrų pretenzijų į Sileziją įgyvendinimo. Dėl to 1756 V 1 Versalio sutartimi Prancūzija ir Austrija sudarė gynybinį aljansą, sutardamos likti neutralios tuo atveju, jei kuri iš jų būtų įtraukta į karą su trečiąja šalimi, ir kiekviena pažadėjo suteikti 24 tūkst. kariuomenės pagalbą agresijos iš trečiosios šalies atveju. 1757 V 01 tarp Prancūzijos ir Austrijos pasirašyta II Versalio sutartis, kuri jau numatė puolamojo aljanso sudarymą: Prancūzija pažadėjo 129 tūkst. karines pajėgas ir kasmetines 12 mln. lirų subsidijas, kol nebus atgauta Silezija, o Austrijos imperatorė Marija Teresė sutiko padalinti Habsburgams priklausiusius Nyderlandus tarp Liudviko XV ir jo žento, Parmos kunigaikščio Pilypo, kuris vėliau turėsiąs grąžinti Parmą Austrijai. Prancūzija tikėjosi įsitvirtinti Nyderlanduose, užimti Hannoverį ir Pareinio sritis. Friedrichas II, matydamas koalicijos galią ir tikėdamasis pasinaudoti jų nepasirengimu karui, puolė pirmas. 1756 rugpjūtį jo kariuomenė įžengė į Saksoniją, ji kapituliavo, rugsėjo 9 paskelbė neutralitetą ir tapo Friedricho II karinių operacijų baze. Spalio 1 prūsai sumušė austrus prie Lobositzo, saksus prie Pirmos. 1757 I 10 Šventosios Romos imperijos Reichstagas pripažino Prūsiją sulaužius Vestfalijos taikos sutartį (1648) ir paskelbė jai karą; prie jo prisijungė Austrija ir jos sąjungininkės Brandenburgas, Gotha, Hannoveris, Hesse–Kasselis ir kitos. Rusų feldmaršalo Stepano Apraksino kariuomenė įsiveržusi į Rytprūsius ir prie Gross-Jägersdorfo sumušė generolo Lehwaldo prūsų kariuomenę (liepos 30), bet nepasinaudoję pergale pasitraukė. Pamaryje išsikėlė švedai. Į Berlyną įsiveržė generolo Hadiko vadovaujami austrai, kurie, vengdami susidūrimo su prūsais, atsitraukė. Šiaurėje ir rytuose prūsų generolas Lehwaldas sėkmingai kovojo prieš švedus ir rusus. Anglijos ministras pirmininkas Wiliamas Pittas parėmė Prūsiją finansais ir kariuomene. Rytprūsiuose buvo įsitvirtinę rusai, Karaliaučius padarytas Rusijos gubernijos miestu (Rusijos valdymas Rytų Prūsijoje 1757–1762). Austrai ir rusai nesugebėjo suderinti karinių veiksmų prieš Friedrichą II. Pastarasis per 3 metus neteko 75 tūkst. karių, bet 1759 atsinaujinus karui turėjo 150 tūkst. kariuomenę ir padidintą finansinę paramą iš Didžiosios Britanijos. 1759–1761 Friedrichas II kariavo gynybinį karą. Keli Friedricho II pralaimėjimai (lapkričio 20 prie Macheno, gruodžio 4 krito Drezdenas) itin komplikavo jo padėtį, bet Prūsiją gelbėjo rusų ir austrų nesutarimai. Rusai, austrai, dalis Šventosios Romos imperijos kariuomenės įsiveržė į Berlyną (1760 X 9–12). Atskubėjęs Fridrichas II jų neberado, grįžo į Saksoniją ir prie Torgaus sumušė austrus (lapkričio 3). Po 4 metų karo šalys buvo ekonomiškai išsekusios ir įsiskolinusios, dėl to didelių karo veiksmų vengė. Didžiojoje Britanijoje pasikeitus politinei situacijai 1761 Prūsijai buvo nutraukta finansinė parama. Friedricho II kritinė politinė padėtis pagerėjo, kai 1762 Rusijos sostą užėmė jo gerbėjas Petras III, išsyk pasiūlęs Prūsijai taiką (pasirašyta 1762 V 5), sudarant sąjungą, paremiant Prūsiją kariuomene. Rusijoje liepos 9 nušalinus imperatorių Petrą III, sostą užėmė imperatorė Jekaterina II. Ji atšaukė Rusijos kariuomenę iš Prūsijos ir išstojo iš karo. Tai leido Friedrichui II koncentruoti jėgas prieš prancūzus ir austrus. Liepos 21 jis sumušė austrus prie Burkersdorfo ir spalio 29 prie Freiburgo – jungtinę austrų ir Šventosios Romos imperijos kariuomenę. Jėgų stygius vertė pasiduoti Prancūziją ir Švediją. Dėl to Austrija su Prūsija sudarė paliaubas, kurios apėmė tik Sileziją ir Saksoniją. Didžioji Britanija ir Prancūzija sudarė Fontainebleau paliaubas, 1763 II 10 Paryžiuje pasirašyta taika. Hubersburge 1763 II 15 taikos sutartį pasirašė Austrija, Prūsija ir Saksonija, pagal kurią valstybės pasiliko iki karo turėtas žemes. Prūsija iš Prancūzijos gavo Cleve teritoriją. Po Septynerių metų karo Europoje susiformavo 5 didžiųjų valstybių hegemonija: Prūsija greta Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Austrijos ir Rusijos tapo penktąja didvalstybe.

L: LE; Kinder H., Hilgemann W. Pasaulio istorijos atlasas, t. 1, V., 2001; Norman D. Europa, V., 2002; Nouvelle encyclopedie bordas, t. 9, Paris, 1985.