Rusijos valdymas Rytų Prūsijoje 1757–1762

Rùsijos vadymas Ryt Prsijoje 1757–1762. Per Septynerių metų karą didelę Prūsijos valstybės dalį (įskaitant būsimąją Rytų Prūsijos provinciją) buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Žygiuodama iš Rygos 2 kryptimis per Klaipėdą ir Kauną feldmaršalo Stepano Apraksino vadovaujama kariuomenė 1757 VI 28 prie Palangos pirmąsyk įžengė į Prūsijos teritoriją. Užėmusi Klaipėdą, Tilžę, Gumbinę, Įsrutį, 1757 VIII 30 ji prie Gross-Jägersdorfo sumušė Prūsijos pajėgas, pasiekė Alnos apylinkes. Pritrūkus karinių išteklių, rugsėjo 7 karo taryba nusprendė per Tilžę atsitraukti už Nemuno (rugsėjo 26–28); šitaip paliekant kariuomenę tik Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Antruoju kariuomenės, vadovaujamos generolo Wilhelmo von Fermoro, puolimu 1758 I 6–7 buvo užimta visa Prūsijos hercogystės teritorija, sausio 22 – Karaliaučius (be mūšio). 1757 vasarą ir po 1758 I 24 užimtų teritorijų gyventojai prisiekė ištikimybę Rusijos imperatorienei Jelizavetai. Antiprūsiškos koalicijos partneriams (Prancūzijai, Austrijai, Rusijai) ketinant susidoroti su Prūsijos valstybe, Rusijos imperija siekė išlaikyti okupuotą rytinę jos dalį; iš pradžių planavo iškeisti ją į Kuršo hercogystę – po karo mainais atiduoti ją Prūsijai; tačiau negavusi jokios sankcijos, 1760 IV 30 Jelizaveta vienašališkai patvirtino Prūsijos aneksijos įsaką, kuris buvo įteiktas Austrijos bei Prancūzijos ambasadoriams. Aukščiausiuoju kariniu viršininku provincijoje tapo generalgubernatorius, vokiečių kilmės grafas Wilhelmas von Fermoras (oficialiai paskirtas 1758 II 19), jam čia nereziduojant aukščiausiomis figūromis faktiškai buvo jam pavaldūs gubernatoriai generolas Nikolajus von Korffas (vokiečių kilmės; nuo 1758 II 10), generolas Vasilijus Suvorovas (nuo 1761 I 16), generolas Piotras Paninas (nuo 1762 I 7), generolas Fiodoras Vojeikovas (nuo 1762 VII 4). Rusijos imperijos valdžios atstovai buvo paskirti tik į didžiuosius miestus ir tvirtoves – Karaliaučių, Klaipėdą, Tilžę, Piliavą; tvirtovėse vidaus tvarką turėjo užtikrinti komendantai. Generalgubernatoriui pavaldus Karaliaučiaus laikraštis Königlich privilegierte preußische Staats-, Kriegs- und Friedenszeitung [Karališkasis privilegijuotas Prūsijos valstybės, karo ir taikos laikraštis] nuo šiol turėjo pasirodyti su Rusijos imperijos herbu. 1758 II 19 Karaliaučiuje paskelbtas Jelizavetos įsakas dėl naujų krašto valdymo nuostatų. Pagal juos buvo paliktos visos buvusios miestų, cechų, gildijų teisės ir privilegijos, garantuota atskirų asmenų nuosavybės teisė, religijos, vidaus ir užienio prekybos laisvė; užsienio prekybai suteikta Rusijos karinio laivyno protekcija; visos provincijos pajamos turėjo patekti į Rusijos imperijos iždą; visiems valdytojams leista grįžti į savo dvarus; patvirtinta, kad jėga niekas negali būti paimtas į bet kokią Rusijos tarnybą; Karaliaučiaus universiteto pajamos paliktos pačiam universitetui, jam garantuota akademinė laisvė. 1757 pabaigoje pradėti Karaliaučiaus (Friedrichsburgo), Piliavos ir Klaipėdos tvirtovių fortifikacijų tobulinimo parengiamieji darbai (pradėti realizuoti 1758 vasarą). Rusijos kariuomenė provincijoje laikėsi disciplinos. Civiliai gyventojai neturėjo beveik jokių judėjimo ar ūkinės veiklos apribojimų, valdžios įstaigose ir bažnyčiose toliau tarnavo Prūsijos valdininkai ir kunigai. Karaliaučiaus gyventojai net įsidrąsino rūkyti gatvėse, pradėjo gerti arbatą ir punšą. Rusijos kariuomenės išlaikymui gyventojai mokėjo mažesnius mokesčius nei Prūsijos karaliui. Tik gubernatoriaus V. Suvorovo laikais pradėta labiau kištis į vietinę valdymo struktūrą. Valdymo pabaigoje Rusijos vadovybė pradėjo labiau išnaudoti provincijos karinį ir ūkinį potencialą: nuspręsta rekrūtuoti vyrus į Rusijos kariuomenę (surinkus tik 500 žmonių, sumanymo atsisakyta ir nutarta kompensuoti mokesčių rinkimu), gyventojai apdėti naujomis prievolėmis ir mokesčiais. Pradėta eksploatuoti vietinius miškus. Rusijos kariuomenės įgulų religinių poreikių tenkinimui naudotasi vietinėmis bažnyčiomis. 1758 pasiūlyta Karaliaučiuje, Piliavoje ir Klaipėdoje įrengti stačiatikių maldos namus. 1760 VII 31 į Karaliaučių atvyko stačiatikių šventikų dvasiškoji misija, turėjusi dirbti naujai atidaromose cerkvėse. Stačiatikių cerkvė Karaliaučiuje pašventinta 1760 IX 15. 1762 I 5 mirus imperatorienei Jelizavetai, naujasis Rusijos imperatorius Petras III, didelis Friedricho II gerbėjas, 1762 III 16 sudarė paliaubas su Prūsija, 1762 V 5 Sankt Peterburgo taikos sutartimi pažadėjo per 2 mėnesius grąžinti Friedrichui II visas užkariautas žemes. 1762 VII 5 Karaliaučiaus laikraštis vėl išėjo su Prūsijos herbu, liepos 8 provincijos gyventojai buvo atleisti nuo priesaikos Rusijai. Nepaisant to, kad Rusijoje įvyko valstybinis perversmas ir į sostą įžengė Jekaterina II, liepos 16 jai prisiekė tik provincijoje buvę Rusijos imperijos pavaldiniai. 1762 VIII 5 Prūsijos gubernatorius F. Vojeikovas gavo įsakymą pradėti provincijos perdavimo Prūsijai procedūrą, į Prūsijos vidaus reikalus nebesikišti ir leisti prūsų įguloms perimti tvirtoves. Rugpjūčio 6 į Karaliaučių perimti valdžios atvyko buvęs krašto gubernatorius feldmaršalas Hansas Ernstas von Lehwaldas – provincija buvo reinkorporuota į Prūsijos Karalystės sudėtį. Nuo 1762 rugpjūčio iki metų pabaigos išvesta Rusijos kariuomenė.

L: Hasenkamp X. von. Ostpreußen unter dem Doppelaar: historische Skizze der russischen Invasion in den Tagen des siebenjahrigen Krieges. Königsberg, 1866; Gause F. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preußen. Bd. 2. 2. Aufl. Köln-Weimar-Wien, 1996; Кретинин Г. Под российской короной, или Русские в Кёнигсберге. 1758–1762. Калининград, 1996; Очерки истории Восточной Пруссии. Калининград, 2002.

Vasilijus Safronovas