Klaipėdos krašto amatų rūmai
Klapėdos krãšto amat rmai įsteigti 1921 II 9 Klaipėdoje. Jų pagrindas – 1869 Verslo ir 1897 Amatininkų apsaugos įstatymai. Klaipėdos krašto amatų rūmai rėmėsi 1732 Prūsijos amatų statutu ir 1883 Verslo įstatymu. 1921 III 5 Klaipėdos krašto Direktorija nustatė Amatų rūmų ir gizelių tarybos tvarką, kovo 8 d. paskelbė rūmų statutą. Statutas atnaujintas 1931 ir galiojo iki Antrojo pasaulinio karo. Klaipėdos krašto amatų rūmų tikslai – remti valstybės ir kaimo įstaigų amatų iniciatyvą, viešai paskirti ir prisaikdinti ekspertus. Ypač svarbu buvo rūpintis amatininkų kvalifikacijos kėlimu, t. y. tobulinti meistrų, jų padėjėjų (gizelių) ir mokinių žinias, sudaryti egzaminų komisijas (tarybas) ir jas patvirtinti. Klaipėdos krašto amatų rūmai privalėjo tvarkyti visoje apygardoje besiverčiančių amatais apskaitą. Amatų rūmus sudarė 16 įvairių verslų atstovų. Kas 5 metai vykdavo Klaipėdos krašto amatų rūmų rinkimai. 5 metams rinkta 4 asmenų gizelių taryba. Kiekvienam Klaipėdos krašto amatų rūmų nariui rinktas pavadinimas ir 4 ekspertai. Klaipėdos krašto amatų rūmų valdybą sudarė 6 nariai ir pirmininkas. Valdyba dar rinkdavo pirmininko pavaduotoją ir iždininką; sekretoriumi negalėjo būti rūmų narys. Klaipėdos krašto amatininkai būrėsi į dvejopas organizacijas: amatininkų kuopas ir Amatų rūmus. Kuopos buvo laisvos ar priverstinės. Jos siekė išlaikyti ir stiprinti narių profesinę garbę, suvienyti į vieną sąjungą vieno ar panašaus amato narius. Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte buvo 35 amatininkų kuopos: Klaipėdoje ir jos apskrityje 17, Šilutės apskrityje – 12 ir Pagėgių apskrityje – 6. Į kuopas buvo susivieniję skardininkai, spynininkai, kalviai, siuvėjai, batsiuviai, račiai, staliai ir kiti. Verstis amatu leista asmenims nuo 21 metų, kurie mokėsi 3 metus ir išlaikė gizelio egzaminus, po to dirbo pas savarankišką amatininką ir išlaikė meistro egzaminus.
L: Anysas M. Amatai Klaipėdos krašte, 1938 (LMAB, F. 12, b. 483); Stravinskas A. Klaipėdiškiai kalviai ir jų pagaminti paminklai // Lietuvininkų kraštas. K., 1995, p. 495–499.
Antanas Stravinskas