Klaipėdos krašto sukilimas

Klapėdos krãšto sukilmas (1923 I 10–15), ginkluota kova prieš prancūzų valdymą Klaipėdos krašte. Santarvės (Antantės) valstybės Versalio taikos sutartimi (1919 VI 28) atskyrė nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą. Kraštą administravę prancūzai ignoravo lietuvių interesus. Palikti galioti vokiški įstatymai, lietuvių kalba neįsileista į valdžios įstaigas ir mokyklas. Prancūzija siekė įgyvendinti Lenkijos siūlomą Freistaato (Laisvosios valstybės) idėją. Tam pritarė ir perdėm provokiška krašto Direktorija (Klaipėdos krašto byla). Klaipėdos krašto sukilimui rengtasi iš anksto. 1919 tam kurtas Žemaičių batalionas, buvo bendrų veiksmų patirtis – lietuvininkai savanoriai 1920 dalyvavo Nepriklausomybės kare prieš lenkus Vilniuje. Sukilti prieš prancūzų valdžią (prancūzams teigta, kad prieš konservatyviąją vokiečių Direktoriją) mintis galutinai subrendo po 1922 XI 3–4 Paryžiuje vykusio Ambasadorių konferencijos posėdžio. Jame Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija (Erdmonas Simonaitis, Vilius Gaigalaitis, Adomas Brakas, Jokūbas Stiklorius, Jonas Labrencas ir Martynas Reisgys) reikalavo atsisakyti nepopuliarios Freistaato idėjos, kitaip kilsiąs sukilimas. Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, Klaipėdos krašto sukilimą organizuoti ėmėsi E. Simonaitis. Klaipėdos krašto sukilimui reikėjo Lietuvos valstybės paramos. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė (Mickevičius) pažadėjo E. Simonaičiui šaulių sąjungos talką. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, padedamas Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus, E. Simonaičio įtikintas, kad Klaipėdos krašto sukilimas pribrendo (jei bus delsiama, Klaipėdos kraštas niekad negrįšiąs Lietuvai), per diplomatinius kanalus išgavo Vokietijos pritarimą. Pastaroji nenorėjo, kad kraštas atitektų Lenkijai. 1922 XII 18 Klaipėdoje Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai sudarė Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (VMLGK): pirmininkas Martynas Jankus, vicepirmininkai Jurgis Strėkys ir Jurgis Lėbartas, sekretorius Vilius Šaulinskis (slaptosios Klaipėdos šaulių rinktinės vadas), reikalų vedėjas Jurgis Brūvelaitis ir narys Jonas Vanagaitis. Vėliau į VMLGK kooptuoti Lietuvos šaulių sąjungos atstovai Aleksandras Marcinkevičius ir Juozas Pronckus (atstovas spaudai). Apie savo veiklą ir tikslus VMLGK paskelbė antrajame atsišaukime Klaipėdos krašto gyventojai! (išsp. 1923 I 4 lietuvių ir vokiečių kalbomis). Jame pabrėžta, kad po kelių dienų krašto likimas būsiąs ilgiems amžiams nulemtas ir geriau žūti garbingoje kovoje negu vergauti esant Freistaatui. Buvo kreiptasi pagalbos į brolius lietuvius Didžiojoje Lietuvoje ir Amerikoje (tuo metu Klaipėdoje buvęs JAV verslininkas Antanas Ivaškevičius-Aivas finansavo komiteto veiklą). Visame krašte pradėta kalbėti apie būsimąjį sukilimą. VMLGK buvo Klaipėdos krašto sukilimo politinio rengimo organas ir veikė per visame krašte (Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose) steigtus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus. Lietuvos žvalgybos duomenimis, apie 60% vietos gyventojų laukė sukilimo, 30% buvo pasyvūs ir tik apie 10% rėmė Freistaato idėją. 1923 I 3–5 Kaune per slaptą klaipėdiškių E. Simonaičio ir J. Brūvelaičio pasitarimą su ministru pirmininku E. Galvanausku, Lietuvos atstovu Klaipėdoje J. Žiliumi ir LR kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos viršininku Jonu Polovinsku suderintas Klaipėdos krašto išvadavimo planas. Jis buvo kruopščiai slepiamas. Sausio 7 d. V. Krėvė-Mickevičius atsišaukime Broliai šauliai! pakvietė šaulius į pagalbą mažlietuviams, sukilusiems išsivaduoti iš prancūzų valdymo. J. Polovinskui (pakeitusiam pavardę į Budrys) pavesta vadovauti Klaipėdos krašto sukilimo karinėms operacijoms. Budrys savo pavaduotoju pasirinko savanorį P. Klimaitį, 1-osios kovinės grupės vadu – Aukštuolį, 2-osios – Kalvaitį-Jakštą, 3-iosios Mykolą Kalmantą (Kalmantavičių; Bajorą). 1-osios grupės (550 žmonių) užduotis buvo užimti Klaipėdos uostą, 2-osios – kontroliuoti krašto vidurį, 3-iosios – pietinę dalį. P. Žostautaitės duomenimis, iš Didžiosios Lietuvos susirinko apie 1 100 kovotojų: 455 šauliai (daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistai), 40 karininkų ir paskutiniu metu pastiprinimui pakviesti 584 kareiviai-savanoriai iš reguliariosios Lietuvps Respublikos kariuomenės. V. Vareikio skaičiavimais, buvo 1 519 kovotojų: 457 šauliai, 621 kareivis ir 41 karininkas, VMLGK mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių (prasidėjus sukilimui jų padaugėjo). Prancūzų pajėgos buvo daug mažesnės. 1923 I 9 Šilutėje VMLGK viešai paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos krašte jis perima valdžią į savo rankas, lietuvių kalbai suteikia lygias teises su vokiečių kalba, sukilėlių Direktorijos pirmininku skiria E. Simonaitį. Sausio 10 naktį prasidėjo Klaipėdos krašto sukilimas. Prieš tai gautas Berlyno patikinimas, kad Klaipėdos vokiečių organizacijos nesikiš į sukilimo eigą. Bendromis mažlietuvių sukilėlių ir didlietuvių savanorių pajėgomis beveik visame krašte, nepaleidus nė vieno šūvio, per vieną dieną buvo perimta administracinė valdžia. 1-oji kovotojų grupė sausio 11 d. blokavo Klaipėdą ir pareikalavo iš Prancūzijos komisaro G. Petisne kapituliuoti. Komisaras atsisakė su jais kalbėtis. Tuomet, atvykus pastiprinimui iš 2-osios ir 3-iosios grupių (susirinko apie 900 kovotojų) sausio 15 naktį, per pūgą, sukilėliai ir savanoriai atakavo Klaipėdą. Didžiausios kautynės vyko prie Klaipėdos Sendvario, kuris 3 val. ryto užimtas. Pagėgių sukilėlių būrys prasiveržė iki prefektūros ir privertė G. Petisne su visa apsauga pasiduoti. Buvo pasirašytos paliaubos. Kai kitą dieną prancūzams į pagalbą atskubėjo lenkų karo laivas Komendant Pilsudski, jam teko grįžti. Per sukilimą žuvo 12 (kitais duomenimis, 22) didlietuvių savanorių, 2 prancūzų kariai ir 1 vokiečių policininkas. Iš grupių vadų pasižymėjo Amerikos lietuvis, būsimasis Atlanto nugalėtojas lakūnas Steponas Darius ir mažlietuvis šilutiškis Jurgis Plonaitis. 1923 I 19 VMLGK Šilutėje sušaukė Klaipėdos krašto atstovų (apie 120 žmonių) suvažiavimą, vadinamąjį Šilutės seimą. Jis paskelbė Šilutės deklaraciją apie krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos dalinės autonomijos teisėmis. Ambasadorių konferencija, kurį laiką reikalavusi sukilėlius išsiskirstyti, o sukilėlių Direktoriją paleisti, pradėjo derėtis su ypatinguoju Lietuvos įgaliotiniu Antanu Smetona. Vasario 19 rytą Santarvės karo laivai išplukdė prancūzų įgulą su komisaru G. Petisne. Vakare į Klaipėdą įžygiavo Lietuvos kariuomenė. Klaipėdos krašto sukilimo iniciatorius E. Simonaitis konstatavo, kad mažlietuviai išsivadavo padedant Didžiosios Lietuvos broliams ir taip iš dalies buvo įgyvendinta Tilžės akto (1918) nuostata apie Mažosios Lietuvos įsiliejimą į Didžiąją Lietuvą.

L: Alšėnas P. Martynas Jankus. Torontas, 1967; LE; Simonaitis E. Mažoji Lietuva vis egzistuos // Lietuvos pajūris. 1969, nr. 1 (131); 1923 m. įvykiai Klaipėdoje // Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1995. T. IV; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Eidintas A. Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga. V., 2023.

Vytautas Šilas

Istoriografijoje išsakyta ir kitų istorikų nuomonė apie Klaipėdos krašto sukilimo pobūdį. A. Hermannas, V. Vareikis, V. Žalys Klaipėdos krašto sukilimą traktuoja kaip Lietuvos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės įsiveržimą. Autoriai remiasi tuo, kad Klaipėdos krašto sukilimas buvo suplanuotas V. Krėvės-Mickevičiaus ir kitų politikų Kaune, o ne Mažojoje Lietuvoje; mažlietuvių, aktyviai remiančių Klaipėdos krašto sukilimą, tuo metu buvo tik 10–20%, todėl nebuvo galima tikėtis jų ginkluoto sukilimo. Sunku buvo net surasti vietinių karininkų, kurie galėtų vadovauti sukilimui; statistika rodo, kad tik kas trečias sukilėlis buvo mažlietuvis. Teigiama, kad Lietuvai Klaipėdos reikėjo pirmiausia dėl strateginių ir ekonominių priežasčių, o ne dėl sentimentų etninėms žemėms. Dar kitokią poziciją pristato prof. E. Sennas, remdamasis įvairiais atsiminimais. Jis teigia, kad Lietuvos vyriausybė ir kariuomenė negalėjo tiesiogiai kištis į Klaipėdos krašto sukilimo reikalus, nes tai būtų pabloginę tarptautinę situaciją, todėl svarbiausi nuopelnai rengiant sukilimą skiriami šaulių sąjungai. Tačiau jis pastebėjo, kad visi kalbinti buvę Lietuvos politikai net po keliasdešimties metų kai kurių įvykių eigą slėpė. Paskelbti E. Galvanausko, V. Krėvės-Mickevičiaus atsiminimai rodo, kad dalis tuometinių Lietuvos politikų rūpinosi valstybės interesais, suvokdami Klaipėdos uosto ir krašto svarbą tolesnei Lietuvos raidai. Tad Lietuvoje po 1923 dažnai kalbėta apie Klaipėdos atvadavimą, Klaipėdos užėmimą. Neretas (nors ir neoficialus) atvykusių iš Didžiosios Lietuvos valdininkų ir kitoks požiūris į Klaipėdą kaip į užkariautą kraštą galop prisidėjo prie įtampos tarp klaipėdiškių ir didlietuvių didinimo, Klaipėdos krašto ir Lietuvos santykių palaipsnio blogėjimo. Tačiau 1923 pradžioje absoliuti dauguma krašto gyventojų Klaipėdos krašto sukilimui neprieštaravo. Palyginti negausus būrys atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos ir vietinių sukilėlių galėjo užimti visą kraštą, nes nebuvo masinio pasipriešinimo (nemažai klaipėdiškių Klaipėdos krašto sukilimą laikė išsivadavimu iš nemėgstamų prancūzų okupacijos, Lietuva laikyta mažesne blogybe už Santarvės valdymą). Sukilimo sėkmei itin didelę reikšmę turėjo tuomet palanki Vokietijos, krašto vokiečių organizacijų bei institucijų pozicija. Pvz., sukilimui bandęs pasipriešinti Vilius Steputaitis taip ir nesulaukė paramos, nes sukilimo eigą lėmė svarbesni interesai. Nedidelis būrys sąmoningų lietuvininkų aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, išreiškė savo nuostatas. Tad sukilimas vertintas kaip įvairių interesų rezultatas, tuomet labai sėkmingas Lietuvai. Visa tai nesumenkina sukilimo reikšmės, tik parodo, kad Klaipėdos krašto likimas buvo svarbus ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos žmonėms.

Apie Klaipėdos krašto sukilimą sukurtas atkuriamosios dokumentikos filmas Pūga prie Mėmelio. Klaipėdos atvadavimo saga (2022; režisierius Andrius Lygnugaris).

L: Gaigalaitė A. Ernesto Galvanausko politinė veikla dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos // Lietuvos istorijos metraštis. 1996 m. V., 1997; Hermann A. Apie sukilimą, kurio nebuvo // Akiračiai (JAV), 2001, nr. 8; LE; 1923 m. įvykiai Klaipėdoje // Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1995, t. IV; Vareikis L. Klaipėda XX a. Klaipėda, 1993; Žalys V. Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 metų. Lüneburg, 1993; Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. V., 1992; Tauber J. Das Memelgebiet (1919–1945) in der deutschen und litauischen Historiographie nach 1945 // Nordost-Archiv. Im Wandel der Zeiten... Bd. X. Lüneburg, 2001; Eidintas A. Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga. V., 2023.

Iliustracija: Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas: sėdi – Jonas Vanagaitis, Martynas Jankus, Jokūbas Stiklorius; stovi – Aleksandras Marcinkevičius, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis, Mikas Šlaža, Martynas Labrencas, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Sukilėlių ryšių komanda Rimkuose, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Sukilėlių žygio į Klaipėdą schema 1923 sausio 15 d. 3 val. ryto, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Laukininko Alberto Jagomasto iš Didžiųjų Žagmantų Mažosios Lietuvos savanorio žinių lapas, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Darbininko Valterio Pėteraičio iš Bismarko kolonijos (Žalgirių) Mažosios Lietuvos savanorio žinių lapas, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Sukilėlis A. Urbonas iš Kulėšų, Šilutės apskritis, 1923 / Iš Šilutės muziejaus fondo

Iliustracija: Kovos dėl Klaipėdos, 1923 / Iš knygos „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, 1933

Iliustracija: Lietuvos Respublikos kariuomenė įžengia į Klaipėdą, 1923 / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Iliustracija: Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė – Lietuvos kariuomenės karininkai: sėdi Mikas Bajoras (pulkininkas Mykolas Kalmantavičius-Kalmantas), Fricas (kapitonas Pranas Klimaitis), Jonas Budrys (Jonas Polovinskas), Oksas (kapitonas Tomkus), Juozapaitis (kapitonas Juozas Šarauskas), Endrikeitis (kapitonas Andrius Pritotka), Lacitis (klaipėdiškis Martynas Lacytis) / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: 1923-ųjų Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis Jurgis Plonaitis – nuoseklus lietuvybės skelbėjas, 1991

Iliustracija: „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ ypatinga laida. Šiame numeryje buvo paskelbtas Laikinasis Klaipėdos krašto autonomijos statutas, 1923, nr. 23

Iliustracija: Klaipėdos krašto lietuviškųjų organizacijų vykdomojo komiteto nariai pas Lietuvos Respublikos Prezidentą. Sėdi: Erdmonas Simonaitis, Antanas Smetona, Martynas Reisgys; stovi: Kristupas Paura, Jonas Adomonis, Martynas Žvilius, Jurgis Brūvelaitis, Kazys Trukanas, Endrius Borchertas, Albertas Gerulis / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Sienos ruožo Inkakliai–Žagatpurviai panaikinimas, prie Lietuvos Respublikos prisijungus Klaipėdos kraštui, 1923 III 10 / Iš Švėkšnos muziejaus darbuotojos Onos Norkutės archyvo

Iliustracija: Prie dailininko Adomo Brako paminklo „Už laisvę žuvusiems“ 1923 sukilėliams Klaipėdoje, 1991

Iliustracija: Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 5-mečio paminklas (1918–1928) – ant Skomantų piliakalnio, 1990

Iliustracija: Prie architektų Martyno ir Marijos Purvinų suprojektuoto paminklo 1923 Šilutės seimui ir deklaracijai, 1998

Iliustracija: Petro Rimšos medalis 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo 5-osioms metinėms. Auksas. Aversas, 1924 / Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondo

Iliustracija: Petro Rimšos medalis 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo 5-osioms metinėms. Auksas. Reversas, 1924 / Iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondo

Iliustracija: Klaipėdos krašto 1923 metų sukilimo dalyvio diplomas, pasirašytas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininko Martyno Jankaus, 1936 I 15 / Iš Viliaus Kavaliausko rinkinio