Vincas Krėvė

Vincas Mickevičius, XIX–XX a. lietuvių rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas.

Krėv Vincas (Mickẽvičius) 1882 X 19Subartonyse (Merkinės vlsč.) 1954 VII 7Springfield (palaidotas Filadelfijoje, 1992 perlaidotas Subartonyse), rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941). Latvijos universiteto garbės daktaras (1938). Romos akademijos narys korespondentas. 1898–1900 mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1908 baigė filologijos studijas Kijevo universitete. 1909–1920 gyveno Baku, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1918–1920 Lietuvos konsulas Azerbaidžane. 1920 grįžęs į Lietuvą dirbo Švietimo ministerijoje. Prisidėjo prie Lietuvos universiteto steigimo Kaune (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), nuo 1922 buvo jo profesorius, 1925–1937 Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. 1922–1924 Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas. 1922–1923 su kitais rengė Klaipėdos krašto sukilimą. Dėl jo vyko tartis į Vokietiją, kur gavo vokiečių kariuomenės vado generolo H. von Seeckto pritarimą tam žygiui. Parašė atsiminimus apie savo tuometinę veiklą, Lietuvos Respublikos institucijų vaidmenį rengiant žygį į Klaipėdą. 1924–1926 buvo Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas; 1926 išstumtas iš šios sąjungos ir Lietuvos Respublikos politinio gyvenimo. XX a. 4 dešimtmečio viduryje suartėjo su kairiaisiais inteligentais, siekė glaudesnių SSRS ir Lietuvos kultūrinių ryšių. 1940 birželį–rugpjūtį buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras. 1940–1943 dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), buvo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). Per SSRS–Vokietijos karą naciams okupavus Lietuvą 1942 paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940. 1944 pasitraukė į Austriją. 1947 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Parašė politinius atsiminimus apie 1940 SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir savo veiklą vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Redagavo mokslinius leidinius Skaitymai (1920–1923), Tauta ir žodis (1923–1931), Mūsų tautosaka (1930–1935), Darbai ir dienos (1930–1940) ir kitus. Parašė apsakymų, dramų, paskelbė savo surinktų tautosakos darbų.