Klaipėdos krašto byla

Klapėdos krãšto bylà. Po Pirmojo pasaulinio karo susidarė galimybė Mažajai Lietuvai susijungti su Didžiąja Lietuva (Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo problema). Vokietijai 1918 XI 11 pasirašius kapituliaciją, Tilžėje Mažosios Lietuvos atstovų suvažiavimas 1918 XI 16 išrinko Prūsų lietuvių tautinę (tautos) tarybą (Mažosios Lietuvos tautinė taryba). Ji lapkričio 30 d. paskelbė Tilžės aktą apie Mažosios Lietuvos atsiskyrimą nuo Vokietijos ir reikalavimą susijungti su Didžiąja Lietuva. Tarptautinės teisės požiūriu šis dokumentas tolygus gretimų tautų nepriklausomybės aktams (Didžiosios Lietuvos 1918 vasario 16, Estijos vasario 24, Lenkijos lapkričio 10, Latvijos lapkričio 18). Lietuvos valstybės atkūrimo klausimams nagrinėti JAV buvo sudaryta 3 žmonių komisija (pirmininkas profesorius Frankas Golderis). Komisijos siūlymai buvo įtraukti į D. H. Millerio (JAV delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje nario) 1919 I 21 parengtą dokumentą Nurodymų ir rekomendacijų metmenys apmąstymams Prezidentui ir valdžios įgaliotiesiems siekiant susitarimo. Jame rekomenduota prie atkuriamos Lietuvos priskirti Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį Nemuno kairiajame ir dešiniajame krantuose. Deja, JAV delegacija 1919 pradžioje savo projektų nesugebėjo apginti. Europos valstybių teritorinių klausimų sprendimui Paryžiaus konferencijoje buvo sudaryta Centrinė teritorinių reikalų komisija. Joje veikė Lenkijos sienų pakomisė, kur svarstytas ir Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Pasiūlyta nuo Rytprūsių atskirti tik Mažosios Lietuvos šiaurinį pakraštį Nemuno dešiniajame krante (pavadintą Klaipėdos kraštu) ir laikinai jį pavesti Santarvės globai. Paaiškėjus Versalio taikos sutarties (1919) sąlygoms, Lietuvos delegacija 1919 V 20 kreipėsi į konferencijos pirmininką; buvo pabrėžta, kad taikos sutartimi nuo Vokietijos atskiriamas tik siauras Mažosios Lietuvos šiaurinis ruožas – Klaipėdos kraštas, nors mažlietuviai reikalauja visą Mažąją Lietuvą prijungti prie Lietuvos. Vokietijos delegacija 1919 V 29 griežtai protestavo prieš Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Vokietijos. Santarvės (įėjo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija) atstovų birželio 16 d. atsakyme Vokietijai konstatuota, kad Klaipėdos kraštas buvo ir yra lietuviškas, todėl nutarta jį atskirti ir laikinai (kol lietuvių teritorijos ribos ir statusas dar nėra nustatyti) jį perduoti administruoti Santarvės valstybėms su teise Klaipėdos uostu naudotis Lenkijai. Taip Klaipėdos kraštas Paryžiaus taikos konferencijos sprendimu buvo atskirtas nuo Vokietijos ir rezervuotas rengiantis jį prijungti prie Lietuvos. Konferencija nesugebėjo iki galo suvokti ir patenkinti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos reikalavimų. Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: nuo Vokietijos atskirtas tik Klaipėdos kraštas, o Pietnemunė – Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis (po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštas) palikta Vokietijai.

Klaipėdos kraštas laikinai valdant Santarvės valstybėms (1920–1923). Sausio 10 d. įsigaliojus Versalio taikos sutarčiai, Klaipėdos krašto suverenių teisių vykdymas perėjo Santarvei. Kol Lietuvos Respublika būsianti pripažinta tarptautiniu mastu, Santarvės valstybės buvo Klaipėdos krašto globėjos (angl. trusteer). Pasibaigus Paryžiaus taikos konferencijai, sausio 10 įkurta Tautų Sąjunga stengėsi taikiai spręsti ginčus tarp valstybių. Sausio 25 Ambasadorių konferencija pavedė Prancūzijai atstovauti Klaipėdos krašto gyventojams tvarkant diplomatinius reikalus. Paskutinis vokiečių kareivis iš Klaipėdos krašto išėjo 1920 II 12, o pirmasis prancūzų kariuomenės Alpių šaulių batalionas (300 kareivių, vadas generolas Dominique Odry) į Klaipėdą atvyko vasario 15 d. Kraštą laikinai okupavo Prancūzijos kariuomenė. Į 1920 II 16 nepriklausomos Lietuvos minėjimo iškilmes Kaune atvykę Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovai tarėsi su Lietuvos Respublikos valdžia dėl Klaipėdos krašto tvarkymo per Santarvės okupaciją ir nuolatinių kontaktų palaikymo. Taip buvo įgyvendinamos Tilžės akto nuostatos. Taryba 1920 II 21 Klaipėdoje paskelbė reikalavimą perkelti muitų sieną prie Nemuno, o Klaipėdos krašto valdymą nedelsiant perleisti Lietuvai. Jis buvo įteiktas LR ministrų kabinetui ir Direktorijai. Kabinetas vasario 27 jam be išlygų pritarė kaip ir Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovų kooptavimui į Lietuvos Valstybės Tarybą (kovo 20 buvo kooptuoti Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys; Valstybės Taryba į Mažosios Lietuvos tautinę tarybą delegavo Jokūbą Šerną). Diplomatinė kova dėl krašto vis aštrėjo. Prancūzų valdžia, bandydama įveikti lietuvių priešinimąsi Direktorijos veiklai, išplėtė ją iki 9 narių ir kovo 12 d. į ją kooptavo Erdmoną Simonaitį ir Mikelį Reidį. Mažosios Lietuvos tautinė taryba kovo 19 raštu kreipėsi į Lietuvos vyriausybę; prašyta sudaryti komisiją Mažosios Lietuvos prisijungimo klausimams aptarti. Į ją įėjo Petras Klimas, Zigmas Starkus, Antanas Kriščiukaitis, Augustinas Janulaitis ir Antanas Merkys. Rinkimams į Steigiamąjį Seimą Vyriausioji rinkimų komisija sudarė Mažosios Lietuvos rinkimų apygardą. Santarvė delsė priimti galutinį sprendimą dėl Klaipėdos krašto. Lietuva, be diplomatinių, buvo pasiryžusi panaudoti ir karines priemones. Balandžio 23 P. Klimas Lietuvos pasiuntinybės Londone prašė pasidomėti, kaip reaguotų Didžioji Britanija, jei Lietuvos kariuomenė tuojau užimtų Klaipėdą prekybos sienai saugoti. Britai vengė duoti oficialų atsakymą: Klaipėdos kraštą Santarvės vardu jau valdė prancūzai. Savo ruožtu Klaipėdos krašto pilietinių politinių partijų darbo grupės (vok. Arbeitsgemeinschaft der bürgerlichen politischen Parteien in Memelgebiet) skatinamas vyriausiasis komisaras G. Petisne liepos 7 d. kreipėsi į Ambasadorių konferenciją ir prašė suteikti Klaipėdos kraštui savarankiškumą. V. Gaigalaitis rugpjūčio 18 laiške Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui rašė, kad Klaipėdoje besilankantis Didžiosios Britanijos atstovas jam pareiškęs, jog būtina daryti, kas naudinga Lietuvai. Lietuvos Respubliką 1921 IX 22 priėmus į Tautų Sąjungą kaip lygiateisę narę, Lietuvos Steigiamasis Seimas 1921 XI 11 priėmė nutarimą dėl Klaipėdos krašto prijungimo autonomijos teisėmis prie Lietuvos valstybės. Juridiškai jis tapo jos dalimi, tačiau faktiškai Santarvės sprendimu tebebuvo Prancūzijos okupacinės kariuomenės valdomas. Lietuvos Respublikai nepritarus Hymanso projektui (parengtas 1921; pagal jį Lietuva turėjo tapti Lenkijos dalimi), prancūzų okupacinei valdžiai nuolaidžiaujant, 1921 XII 6 Klaipėdoje pradėjo veikti Lenkijos konsulatas (vadovas M. Mahleris), įsteigta prekybos bendrovė Melpol, pradėta supirkinėti nekilnojamąjį turtą. Ambasadorių konferencija gruodžio 20 suteikė Klaipėdos kraštui ūkinį savarankiškumą; jo Valstybės Tarybai – teisę sudaryti su kitomis šalimis prekybos sutartis. 1922 balandį pasirašyta Lenkijos ir Klaipėdos krašto prekybos sutartis. Reikalauta greičiau leisti visiems naudotis Nemunu. Klaipėdos krašto vyriausiasi komisaras prancūzas Gabrielis Petisne leido įkurti organizaciją Arbeitsgemeinschaft für den Freistaat Memel [Klaipėdos laisvosios valstybes bendrija]. Tokiems Petisne ir Lenkijos veiksmams mažlietuviai kiek galėdami priešinosi. JAV vyriausybė, išeivijos lietuvių spaudžiama, Lietuvą pripažino de jure 1922 VII 28, o Santarvės valstybės gruodžio 20 d.. Tai buvo didelis Lietuvos Respublikos vyriausybės laimėjimas, palengvinęs Klaipėdos krašto bylos sprendimą.

Klapėdos krãštas laikina vadant Vyriáusiajam Mažõsios Lietuvõs gélbėjimo komitètui. Prancūzijos laikinoji okupacinė valdžia nesugebėjo atkurti Klaipėdos krašto ekonomikos, ūkio padėtis tapo katastrofiška, todėl laukta radikalių sprendimų. Vyriausiojo komisaro G. Petisne 1922 lapkritį paskirti vokiečių ir lietuvių atstovai tarėsi Paryžiuje. Mažosios Lietuvos tautinei tarybai atstovavo A. Brakas, V. Gaigalaitis, Jonas Labrencas, E. Simonaitis, J. Stiklorius ir Martynas Reisgys. Per lapkričio 3–4 d. pasitarimą sprendimo nepriimta, tik spėta, kad Prancūzija paremsianti Lenkijos reikalavimus ir Freistaato idėją. SSRS, siekdama sutrukdyti Klaipėdoje įsigalėti savo priešui Lenkijai, gruodžio 22 d. Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir Italijai įteikė notą; joje perspėta, kad SSRS nepripažinsianti Klaipėdos klausimo sprendimo, jei jis nebus su ja suderintas. Siekiant pasipriešinti Freistaato įkūrimui, 1922 rudenį Jono Budrio (Polovinsko), E. Simonaičio ir kitų pastangomis Mažojoje Lietuvoje įkurti Gelbėjimo komitetai. Lietuvių organizacijų iniciatyva 1922 XII 18 Klaipėdoje sudarytas laikinas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) iš 6 narių (pirmininkas M. Jankus). Jo pirmasis posėdis įvyko 1922 XII 22. Klaipėdoje 1923 I 3 vyko visų gelbėjimo komitetų atstovų suvažiavimas, kuris patvirtino VMLGK (iš laikinojo komiteto narių) ir jį įgaliojo atstovauti krašto gyventojų interesams, siekti susijungimo su Lietuvos Respublika. 1923 I 4 paskelbė pirmąjį atsišaukimą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Okupacinei prancūzų valdžiai pradėjus priekabiauti, VMLGK persikėlė į Šilutę, kur 1923 I 9 paskelbė Manifestą apie valdžios perėmimą Klaipėdos krašte ir naujos Direktorijos (vadovaujamos Erdmono Simonaičio) sudarymą. Mažosios Lietuvos politikos veikėjai nurodė, kad lenkų ir Paryžiaus taikos konferencijos apibrėžta Klaipėdos krašto teritorija per siaura. Komitetus rėmė ir Nemuno kairiajame krante gyvenę lietuvininkai. Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas su skyriais visoje Lietuvoje. Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas su skyriais lietuvių kolonijose. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos ir Lietuvos Respublikos teisinės bei diplomatinės priemonės stengiantis atkurti Klaipėdos kraštą buvo nesėkmingos. Todėl ryžtasi griebtis ginklo (Klaipėdos krašto sukilimas, 1923 I 10–15). Sukilimui laimėjus, visą kraštą ėmė valdyti Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Direktorija (į ją kooptuoti V. Gaigalaitis ir Kristupas Lekšas) sausio 15 d. persikėlė į Klaipėdą. Komiteto veiklai priešinosi ne vietos gyventojai, o Lenkija ir Ambasadorių konferencija, reikalauta atkurti buvusią tvarką. Komitetas atsisakė tai daryti. Jo veikla tarptautinės teisės požiūriu buvo teisėta, nes siekta įgyvendinti tautos išreikštą apsisprendimą. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo laivais su įgulomis sausio 17–18 d. atplaukusi Santarvės komisija (pirmininkas Georges Chinchetas, nariai Frey ir Aloise) norėjo atkurti krašte senąją tvarką. VMLGK skyrių ir įvairių draugijų atstovų suvažiavimas Šilutėje, pasivadinęs Šilutės seimu – Klaipėdos krašto visuotiniu seimu (dalyvavo apie 120 krašto atstovų ir svečių), sausio 19 paskelbė manifestą, kad kraštas prisijungia prie Lietuvos valstybės. Į Klaipėdą atvyko Lietuvos Respublikos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Antanas Smetona. Derybose tarp Santarvės komisijos ir VMLGK pasiektas kompromisinis susitarimas sudaryti naują Direktoriją. Ją sudarė 2 vokiečių (V. Falkas ir G. Pannaras) ir 3 lietuvių (pirmininkas V. Gailius, nariai E. Borchertas ir J. Birškus) atstovai. LR Seimas sausio 24 d. rezoliucija pasveikino Klaipėdos krašto gyventojus išsivadavus iš prancūzų okupacijos, pritarė Šilutės seimo manifesto reikalavimams, pakartojo Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo 1921 XI 11 deklaracijos nuostatas dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos Respublikos ir pavedė vyriausybei imtis visų priemonių šiai rezoliucijai įgyvendinti. Lenkijos seimas 1923 I 25 priėmė nutarimą pašalinti Versalio taikos sutarties pažeidimus, įpareigojo vyriausybę rūpintis Klaipėda. Ambasadorių konferencija 1923 II 16 kraštą perdavė Lietuvai (galutinai tai būsią padaryta pasirašius atitinkamą konvenciją ir autonomijos statutą), Lietuva jau esanti pripažinta de jure, o Klaipėdos kraštas ir buvęs atskirtas nuo Vokietijos dėl jo etninių ir ekonominių ryšių su Didžiąja Lietuva. Šiuo sprendimu Santarvės patvirtintoji Ambasadorių konferencija pripažino teisėta Mažosios Lietuvos tautinės tarybos veiklą, Tilžėje jos 1918 XI 30 priimtą Aktą, LR Steigiamojo Seimo 1921 XI 11 nutarimą ir Šilutės seimo 1923 I 19 manifestą. Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos Respublikos neatskiriama dalis. Tačiau Klaipėdos krašto byla dar nebuvo visiškai išspręsta, nes trūko Klaipėdos krašto konvencijos ir statuto.

Klaipėdos Kraštas valdant pagal laikinąjį autonomijos statutą. 1923 II 19 iš Klaipėdos uosto išplaukė Santarvės laivai su Prancūzijos okupacine kariuomene bei komisaru G. Petisne. Deja, Ambasadorių konferencijos komisija (pirmininkas Ž. Laroche), kovo 24 d. Paryžiuje pradėjusi derybas su Lietuva dėl Klaipėdos krašto konvencijos bei statuto, stengėsi apriboti Lietuvos teises. Ji siekė suteikti Lenkijai laisvą tranzitą Nemunu bei lengvatų naudojantis Klaipėdos uostu, nors Lenkijos konsulatas 1923 II 20 ir buvo uždarytas. Lietuvos delegacija per derybas gegužės 7 d. paskelbė laikinąjį autonomijos statutą, atitinkantį 1921 XI 11 Steigiamojo Seimo rezoliucijos nuostatas, ir nesutiko su Ambasadorių konferencijos siūlymais. Dėl to rugsėjo 28 d. ši įteikė skundą Tautų Sąjungai. Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui rūpėjo ir likusi Mažosios Lietuvos dalis – Pietnemunė. 1923 X 23 posėdyje svarstytas „Mažosios Lietuvos anapus Nemuno klausimas“. Kadangi Lietuvos Respublika su Ambasadorių konferencijos siūlymu nesutiko, sprendimui parengti Tautų Sąjunga gruodžio 15 d. posėdyje nutarė sudaryti komisiją. JAV neratifikavo 1920 I 10 įsigaliojusios Versalio taikos sutarties, taigi nepritarė ir Mažosios Lietuvos padalijimui. SSRS vyriausybė 1924 III 8 įteikė notą Lietuvos vyriausybei, o kovo 9 d. – Santarvės valstybėms: siekis apriboti Lietuvos teises Klaipėdos krašte prieštarauja tautų apsisprendimo principui bei SSRS tautų interesams. Vadovaujantis Tautų Sąjungos komisijos išvadomis, Ambasadorių konferencijos siūlymai buvo pataisyti. Klaipėdos krašto konvencija dėl krašto perleidimo Lietuvos Respublikai Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos pasirašyta gegužės 8 d. LR Seimas ją ratifikavo liepos 30, Tautų Sąjungoje ji užregistruota spalio 3, o Santarvės valstybės ją ratifikavo 1925 VIII 25. Prie Konvencijos pridėti šie priedai: 1) Klaipėdos krašto statutas; 2) Klaipėdos uostas; 3) tranzitas. Konvencija įteisino Klaipėdos krašto perėjimą Lietuvos valstybės žinion. 1925 II 10 pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis Konvencijos dėl Klaipėdos krašto perleidimo 8–10 straipsniams vykdyti. Jie reglamentavo pilietybės suteikimą. Taigi Vokietija konvenciją pripažino teisėta ir jos laikėsi. Lietuva ir SSRS 1926 IX 28 nepuolimo sutarties 3 straipsniu SSRS t. p. pripažino, kad Klaipėdos kraštas yra neatskiriama Lietuvos dalis. Tad Vokietija ir SSRS pripažino teisėtą ir Mažosios Lietuvos tautinę tarybą bei jos priimtus dokumentus. Tilžės akto (nors realizuota tik dalis jo reikalavimų) ir Paryžiaus taikos konferencijos sprendimus įtvirtinantis galutinis dokumentas – Lietuvos ir Vokietijos 1928 I 29 sienos sutartis. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybinę sieną nustačius Nemunu, Klaipėdos kraštas galutinai tapo neatskiriama Lietuvos valstybės dalis. Tačiau integruoti Klaipėdos kraštą į Lietuvą buvo sudėtinga. Tarp LR vyriausybės ir Direktorijos (joje dominuoti ėmė vokiečiai) 1931 pabaigoje kilo konfliktas, nes siekta ignoruoti Lietuvos vyriausybę (Klaipėdos krašto byla Hagos tribunole). Klaipėdos krašto byla buvo baigta Lietuvos naudai.

L: Lietuva. 1920, nr. 30, 46, 49, 51; Kovo 20 diena Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti. Kaunas, 1921, p. 87–139; Vairas. 1923, nr. 1, nr. 7; Tautos vairas. 1924, nr. 2; Vyriausybės žinios. 1924, nr. 176, nr. 188, 1928, nr. 300; Normantas. Klaipėdos krašto įvykių chronologija // Aidai. 1948, nr. 18; Simonaitis E. Atsiminimai iš 1918–1925 m. // Aidai. 1948, nr. 18; Galvanauskas E. Kova dėl Klaipėdos // Baltija.1989, p. 12–37; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990, p. 342–389; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932; V, 1989; Šapoka A. Lietuvos istorija. K., 1936; Pakštas K. Lietuvos ribų problema. K., 1939; Šapoka A. Klaipėdos įsijungimas į Lietuvos Respubliką // Aidai. 1948, nr. 18; Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago, 1986, V., 1992, t. II; Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. 1987, V., 1990; Žostautaitė P. Klaipėdos krašto autonomija // Voruta. 1992, nr. 9; Žalys V. Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m. Lüneburg, 1993; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Gliožaitis A. Tilžės akto reikšmė Lietuvai // Voruta. 1998, nr. 43–48, 1999, nr. 1–5.

Algirdas Antanas Gliožaitis