Antanas Smetona

Smetonà Antanas 1874 VIII 10Užulėnyje (Taujėnų vls., Ukmergės aps.) 1944 I 9Clevelande (JAV), politikos veikėjas. 1897–1902 studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete. 1902 Vilniuje dirbo advokato padėjėju, vėliau Žemės banke. 1902–1907 buvo Lietuvių demokratų partijos narys. Dalyvavo daugelyje lietuviškų visuomeninių organizacijų, 1905 XII 4–5 – Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. Redagavo laikračius Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas, Viltis, 1914–1924 – žurnalą Vairas. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmasis vicepirmininkas, pirmininkas. Rėmė lietuvių politinę orientaciją į kaizerinę Vokietiją. Kaip jungiamoji įvairių lietuvių politinių jėgų figūra prisidėjo rengiant ir dalyvavo 1917 IX 18–22 Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku. 1918 II 16 Lietuvos Tarybos nutarimo dėl Lietuvos valstybės atkūrimo signataras. Bolševikams artėjant prie Lietuvos, 1918 XII 21 pasitraukė į užsienį, kur praleido kritiškiausius Lietuvos politinei egzistencijai mėnesius. Grįžo tik sužinojęs apie kompromisinį lietuvių politinių jėgų sutarimą išrinkti jį prezidentu (Valstybės Tarybos oficialiai išrinktas 1919 IV 4, užėmė šias pareigas iki 1920 IV 19). 1920 gruodį sutiko vadovauti Lietuvos delegacijai Arbitražo komisijoje, kuri, pirmininkaujama Edinburgo universiteto profesoriaus Jameso Simpsono, turėjo nustatyti Lietuvos–Latvijos sieną. Lietuvos delegacijai pavyko pasiekti, kad 1921 III 13 J. Simpsono paskelbtame galutiniame arbitražo sprendime Palanga bei Šventoji būtų pripažintos Lietuvai.

1922 A. Smetonos vadovaujama Lietuvių tautos pažangos partija su Lietuvos šaulių sąjungos vadovybe rėmė ginkluoto Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos idėją ir siekė realizuoti ją orientuojantis į Vokietiją ir Sovietų Rusiją. 1923 I 19 A. Smetonai, kaip Pažangos partijos lyderiui, Lietuvos vyriausybė pasiūlė Aukštojo Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte pareigas. Būdamas šiose pareigose, pasisakė už griežtą politiką Antantės atžvilgiu, ryžtingą Klaipėdos krašto integraciją į Lietuvą. Tai sukėlė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pasipriešinimą. Kadangi Ernesto Galvanausko vyriausybė 1923 kovo mėn. atsisakė į SSRS orientuotos užsienio politikos ir ėmė menkinti A. Smetonos vaidmenį Klaipėdos krašte iki vyriausybės nutarimų vykdytojo, 1923 IV 7 A. Smetona įteikė pareiškimą dėl savo pasitraukimo iš įgaliotinio pareigų (šias pareigas perėmė A. Smetonos pavaduotojas Jonas Budrys).

1920 tapo Lietuvių tautos pažangos partijos vadovu, tačiau ši partija, iš esmės pasisakiusi prieš aktualią žemės reformą, pralaimėjo Steigiamojo seimo, vėliau ir kitų seimų rinkimus, todėl, išskyrus trumpą epizodą 1922–1923 sandūroje, iki 1926 buvo politinėje opozicijoje. Šiuo laikotarpiu vertė knygas, redagavo įvairius leidinius (dalį jų per jo žmoną Sofiją Smetonienę finansavo SSRS pasiuntinybė Kaune). 1923 su A. Voldemaru ir Vincu Krėve ketino padedami SSRS surengti Lietuvoje perversmą. 1923 XI 10 buvo 4 dienoms įkalintas už E. Galvanausko vyriausybę kritikavusio Augustino Voldemaro straipsnio spausdinimą savo redaguojamame Vaire. 1923–1927 Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką; docentas (1926). Iki 1924 dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 buvo Lietuvių tautininkų sąjungos vienasorganizatorių, 1925–1926 – jos pirmininkas. Kadangi tautininkai buvo svarbiausia politinė jėga, stovėjusi už 1926 XII 17 perversmo vykdytojų nugarų, A. Smetona perversmininkų buvo paskelbtas valstybės vadu, 1926 XII 19 – išrinktas Lietuvos prezidentu. 1926 XII 20 patvirtinus karo padėtį, 1927 IV 12 paleidus Seimą, 1928 V 15 paskelbus naują Konstituciją ir 1929 IX 19 atstatydinus A. Voldemaro ministrų kabinetą, Lietuvoje buvo įtvirtintas nuosaikus autoritarinis A. Smetonos režimas, kurį vainikavo 1938 V 12 konstitucija, deklaravusi beveik absoliučią prezidento valdžią. Bendradarbius į savo artimiausią aplinką priimdavo reikalaudamas ne tiek kompetencijos, kiek ištikimybės. Nors visą gyvenimą siekė tautinės vienybės, iš piliečių reikalavo besąlygiškai klausyti valdžios ir slopino bet kokią opozicinę politinę iniciatyvą, todėl per A. Smetonos valdymo metus buvo rengta 17 bandymų nuversti režimą. 1940 VI 15 po SSRS ultimatumo perdavė savo pareigas Antanui Merkiui ir su šeima pasitraukė į Rytprūsius, vėliau – į Šveicariją, 1941 – į JAV.

L: Eidintas A. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. V., 1990; Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur... // Kultūros barai. 1995, nr. 8–9; Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. V., 1996; Lopata R. Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. V., 1998; Čičinienė D. Tautininkų ir krikščionių demokratų bendradarbiavimas sprendžiant Klaipėdos prijungimo problemą // Lietuvos istorijos metraštis, t. 2. V., 2001 (2002).

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Antanas Smetona