maras

mãras, mirtina infekcinė liga, pasireiškianti įvairiomis formomis. Užsikrečiama nuo parazitų (įkandus užkrėstai blusai ar kitam), įvairių graužikų, užkratui patekus pro sužeistą odą arba nuo sergančio žmogaus per orą. Žinomi 3 didžiausi maro protrūkiai: 527 – Egipte, 1334 – Europoje ir 1894 – Kinijoje. Tada žuvo apie 300 mln. žmonių. Europoje iki XVIII a. nuolat siautėjo maro epidemijos. Pirmoji maro epidemija baltų kraštuose kilo 1213, vėliau: 1334, 1400, 1531, 1580–1589, 1625, 1657, 1708–1711. Maro epidemijas dažniausiai lydėdavo raupai, dizenterija, gripas, didindavę mirtingumą. XVIII a. pradžioje epidemija (vadinamasis 1709–1711 didysis maras) Mažojoje Lietuvoje kilo vykstant antrajam Šiaurės karui (1700–1721). 1706–1708 Mažojoje Lietuvoje buvo nederliaus metai. Nepaprastai šalta ir ilga 1708–1709 žiema sunaikino pasėlius. 1709 pradėjo trūkti grūdų, prasidėjo brangymetis, kilo badas, nusilpę žmonės nepajėgė priešintis ligai. Grūdai buvo pagrindinis maistas (bulvės augintos tik nuo XVIII a. vidurio). Badaujantys žmonės, taupydami grūdų atsargas, buvo priversti valgyti įvairius grybus, šaknis, vėliau net šunis, kates, peles. Tada dar nežinota, kad marą daugiausia platina gyvūnų ir žmonių parazitai. Viena pagrindinių epidemijos priežasčių – po 1708–1709 nederliaus Prūsijos valdžia neaprūpino maistu badaujančių Mažosios Lietuvos gyventojų. Tik 1711 pabaigoje Prūsijos karalius Friedrichas I skyrė lėšų pirkti javams, tačiau Prūsijos derliaus neužteko išmaitinti maro nusiaubtai Mažajai Lietuvai. Be to, tuomet būrams (daugiausia lietuvininkams) drausta turėti pirtis. Badas, nešvara ir tuo metu Lenkijoje kariavę švedų kareiviai, sergantys maru, sudarė sąlygas ligai plisti. Maras 1708 prasidėjo Моzūrijoje, iš ten plito po Prūsiją. Mažojoje Lietuvoje pirmoji žinia apie marą gauta 1709 I 4 iš Pilupėnų parapijos (nuo maro ten mirė 20 gyventojų). 1709 pradžioje kovai su maru Karaliaučiuje įsteigta Sveikatos apsaugos kolegija, tačiau ji savo veiklą išplėtojo tik rudenį. Į lietuvių valsčius atvykęs jos narys gydytojas profesorius G. Emerichas rašė Karaliaučiaus vyresnybei (ši dėl maro iš Karaliaučiaus pabėgo į Vėluvą), kad daugelis lietuvininkų priversti valgyti avižų ir pelų duoną, kurią nenoriai ėda šunys arba kiaulės, jie valgą tik vakare. 1709 spalį pranešime iš karalystės sostinės Berlyno konstatuota, kad badas – didelio mirtingumo pagrindinė priežastis. 1709 gruodį Karaliaučiaus vyresnybė iš Vėluvos pasiuntė į Berlyną žinią, kad žmonės linkę greičiau mirti nuo maro negu nuo bado. Apribojus prekybą kilo masinis, ypač miestų varguomenės, nedarbas, badas. Alkani žmonės traukė iš Mažosios Lietuvos kaimų į Karaliaučių tikėdamiesi rasti duonos; jie atsidurdavo priemiesčiuose. Gatvėse patruliavo policija, nes varguomenė bruzdėjo, puldavo turtuolių namus. Per 8 mėnesius Karaliaučiuje mirė 9 827, o per metus – iki 18 000 žmonių. Tilžės miesto vadovai 1709 X 8 kovoti su maru įkūrė Maro kolegiją, bet praėjus vos 8 dienoms iš Karaliaučiaus grįžo maru užsikrėtęs žmogus. Per keletą dienų liga paplito Tilžėje, po keliolikos dienų išmirė daug gyventojų. 1709 paskelbtas maro ediktas, kuriuo į Lietuvos provincijos vietoves buvo siunčiami 2–4 šventikai ir chirurgai. Tačiau vokiečiai gydytojai nenoromis vyko į maro nusiaubtas lietuviškas vietoves. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir Europoje, gydytojai nežinojo maro atsiradimo priežasties, kaip nuo jo saugotis ir gydytis, todėl tikėjo, kad tai Dievo bausmė už nuodėmes. Tilžės valdžia buvo paskelbusi 4 valandą dienos Maldos valanda, per kurią gyventojai privalėjo melstis, kad Dievas susimylėtų ir nukreiptų marą nuo miesto. Tačiau žmonių susibūrimai tik pagreitino ligos plitimą. Tada maldos valandos atšauktos. Prisimintas viduramžiais Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje paplitęs sergančiųjų maru izoliavimas. Sergančiųjų namai būdavo uždaromi, prie jų statomi balti arba juodi kryžiai – ženklai, kad tuose namuose sergama maru ir į juos įeiti draudžiama. Nepaisant to, maro epidemija plėtėsi. Išsigandę gyventojai kuo greičiau laidojo mirusiuosius, o kartais ir nespėjusius numirti sunkiai sergančius ligonius. Maro epidemija 1710 pasiekė kulminaciją. Antai vasarą išmirė apie 1/2, o iki 1711 pabaigos – 2/3 Tilžės miesto gyventojų. Kaimuose, kur gyveno 300 ir daugiau žmonių, po maro liko vos 1 arba 2 gyvi žmonės. Per keletą mylių tegalėjai sutikti žmogų. 1710 rugpjūtį Prūsijos valdžios oficialiame pranešime atsiskleidžia siaubingas vaizdas: Tilžės, Ragainės, Įsruties, Labguvos apskrityse (su Klaipėdos apskritimi jos sudarė Mažosios Lietuvos branduolį) kas savaitę mirdavo iki 600 žmonių. Ragainės apylinkėje po 3 epidemijos metų liko tik apie 1/5 kaimiečių. Gumbinės sritis neteko apie 1/3 lietuvininkų. Panašus mirusiųjų skaičius ir kitose lietuviškose žemėse. Mažojoje Lietuvoje maras smarkiausiai siautėjo Ragainės apylinkėse. Mieste aplink visus maru sergančiųjų namus pastatyta sargyba saugojo, kad ligoniai nepabėgtų. Mėginančiuosius išeiti šaudė. Tuo norėta sustabdyti maro plitimą, tačiau tai nepadėjo. Buvo įsteigti Maro namai, į kuriuos perkelti sergantieji maru, taip pat gydytojai bei kunigai, turėję kontaktų su ligoniais. Izoliacija buvo privaloma visiems ligoniams. Buvo uždraustos šventės. Tačiau žmonės nepaisė draudimų. Mažojoje Lietuvoje siaučiant maro epidemijai vestuvių net gerokai padaugėjo: 1710 jų buvo 2, o 1711 – 2,5 karto daugiau nei 1707. Tačiau vestuvės švęstos nebe savaitę, kaip įprasta, o slapta, tyliai, be didelių vaišių, be muzikos, dainų ir šokių. Per krikštynas, laidotuves drausta vaišinti elgetas, o pastariesiems neleista vaikščioti po namus. Suvaržyta prekyba linais, vilnomis, kanapėmis, patalyne. Karčemose drausta aptarnauti nepažįstamus žmones, iš jų imti pinigus. Viešbučiuose šeimininkai, paėmę pinigus, turėjo juos nuplauti actu skiestu vandeniu, o skiedinį išpilti į specialias duobes. Jie privalėjo valdžiai pranešti apie atvykusių žmonių sveikatą. Temstant karčemos buvo uždaromos. Uždrausta kortuoti. Jei kaime maru susirgdavo vienas kitas gyventojas, tai tokius pavienius ligonius iškraustydavo į laukus, pakrūmes, palapines, o jų namus nugriaudavo. Kaime susirgus daugeliui žmonių, kaimą aptverdavo tvora ir pastatydavo vartus, prie kurių nuolat budėjo sargyba. Naktį atvykusiųjų neįsileisdavo. Atvykėlis turėdavo laukti ryto arba keliauti toliau. Jei jis turėjo pažymėjimą, kad sveikas, galėjo įeiti į kaimą. Mirusiuosius nuo maro stengėsi kuo greičiausiai (po 2 valandų) palaidoti. Kapus apibarstydavo storu kalkių sluoksniu. Duobkasiams drausta pasiimti mirusiojo daiktų, tačiau to dažnai nepaisyta ir plėšti ne tik mirusiųjų namai, bet ir patys mirusieji. Didelio mirtingumo priežastys – socialiniai santykiai, ekonominės ir buitinės gyvenimo sąlygos, visiškas lietuvininkų bei prūsų baudžiauninkų nuskurdimas, fizines ir moralines jėgas alinantis išnaudojimas. Valdžios sudarytos kelios komisijos konstatavo vokiečių feodalų ir vietinės administracijos (amtmonų, amtsrotų, edelmonų, pakamorių, vakmistrų) savivalę; gyventojų nuskurdimą dėl kontribucijos ir rekrutų prievolės, alinančio vergiško darbo, lėšų, skirtų m. epidemijos apimtiems rajonams, pasisavinimą ir iššvaistymą. Svarbi maro plitimo priežastis buvo nepakankamos medicinos žinios ir vaistų stygius. 1708 XII 5 Maro konsiliumas išleido nurodymus, kaip kovoti su maru, itin svarbiais maro gydymo komponentais laikyti smilkalai (ypač kadagio, ąžuolo ir uosio medžių), kadagių uogos, tabakas ir actas. Mažlietuviai nepasitikėjo gydytojais ir jų skiriamais milteliais, jie mieliau rinkosi natūralius gydymo metodus. Mažosios Lietuvos gyventojai net prisiminė pagonišką tikėjimą ir meldėsi seniesiems dievams, kad išgelbėtų nuo pražūties. Įsruties apskrityje (didžiausia Mažojoje Lietuvoje) 37 vietovėse išliko mažiau kaip 1/3 gyventojų, kai kuriuose kaimuose – vos 1–3 žmonės, kai kur neliko nė vieno. Iš 464 valstiečių ūkių gyventojų liko tik 121 ūkyje. Visoje senojoje Prūsijoje (baltų etninėse žemėse nuo Vyslos žemupio iki Klaipėdos, išskyrus Varmę) mirė apie 270 000 žmonių (apie 39%), tarp jų vien Lietuvos provincijoje ir Labguvos apskrityje – 150 000–160 000 žmonių (50–53%). Mažiau mirusiųjų būta Mažosios Lietuvos pietinėse ir vakarinėse apskrityse bei valsčiuose, kur gyveno lietuviai su prūsais: Girdavos, Nordenburgo, Unguros, Ylavos, Vėluvos, Tepliavos, Toplaukio, Neuhauseno ir kitose. Mozūrijoje (kurioje su lenkų–mozūrų kolonistais gyveno ir lietuvininkų bei prūsų) mirė mažiau – nuo 50 000 iki 80 000 žmonių (žmonių ten gyventa ne taip tankiai kaip Mažojoje Lietuvoje). Dar mažiau nukentėjo Prūsijos vakarinė dalis, kur gyveno daugiau vokiečių. Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10 834 ūkiai, iš jų net 8 411 buvo 4-iose lietuviškiausiose apskrityse: Įsruties apskrityje 4 620, Ragainės apskrityje 1 613, Tilžės apskrityje 1 307 ir Klaipėdos apskrityje 871 (palyginti Labguvos apskrityje – 386, Mozūrijoje – 1 547 ūkiai). Jose liko nedirbamų apie 60 000 ūbų (apie 900 000 ha; 1 ūbas tuomet vidutiniškai lygus 15 ha). 1711 maras persimetė arkliams ir raguočiams. Gyvulių epidemija, dar labiau nuskurdinusi Mažąją Lietuvą, tęsėsi iki 1715. Dėl šios tragedijos prūsai kaip tauta (etnosas) beveik išnyko. Į labiausiai praretėjusias beveik vien lietuvininkų gyvenamas Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskritis Prūsijos valdžia surengė Didžiąją vokiečių kolonizaciją. Į ištuštėjusias Mažosios Lietuvos žemes karalius Friedrichas Wilhelmas I pradėjo kviesti kolonistus iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Austrijos. Jie buvo įkurdinami išmirusių lietuvininkų ūkiuose. Dar 1724–25 daug Mažosios Lietuvos žemių buvo nedirbamos, imigracijos didelė banga prasidėjo tik 1732. Maro epidemija ne tik smarkiai sumažino Mažosios Lietuvos gyventojų bei pakeitė jų tautinę sudėtį, bet turėjo įtakos ir tolesniam jų mentaliteto formavimuisi (pradėtos kurti dainos ir eilėraščiai apie marą, stengtasi prisitaikyti prie naujakurių ir t.t.).

L: Hagen. Die Pest in Preussen 1709/11 // Beiträge zur Kunde Preussens. Bd. 4. Königsberg, 1821: Sahm W. Geschichte der Pest in Ostpreussen. Leipzig, 1905; Matulevičius A. 1709–1711 m. maras Prūsijos karalystės Lietuvos provincijoje ir jo padariniai // LTSR MA darbai. Serija A. 1972, t. 2 (39); Anysas M. Didysis maras Mažojoje Lietuvoje // Lietuvos pajūris, 1988, nr. 75; Jagomastaitė-Vilmantienė O. Maras Prūsų Lietuvoje // Lietuvos pajūris. 1971, nr. 20; Jirovec O. Parasitologie. Jena, 1960; Lietuvos pajūris, 1971. nr. 2–3; LE. Panavas S. Medicinas istorijos klausimai. K., 1993; Schulz F. Grundlagen und Klinik innerer Krankheiten. Leipzig, 1968; MLFA.

Algirdas Matulevičius

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: „Sodybos buvo išmirusios ir apleistos“

Iliustracija: Iliustracijoje panaudota 1770 VIII 29 Frydricho II Didžiojo lietuviškai išleisto Įsako dėl maro faksimilė / Iš Petro Jakšto knygos „Šilutė“, 1994