pirtys

pitys minėtos XIII amžiaus P. Dusburgo kronikoje apie prūsus kaip pastatas pertis, o ne gyventi. 1544 Karaliaučiuje lietuviai jau turėję pirtį. 1670 lietuvių pirtis (vok. litauische Badstube) veikė Trakaimyje, ją ypač lankę kareiviai; ten naudotos beržinės vantos. Theodoras Lepneris pirtį išsamiai aprašė kaip lietuvininkų sveikatingumo priemonę. Jose stovėjusi iš akmenų su moliu sumūryta krosnis, mediniai suolai, ant kurių kaitintasi (kitu laiku ant jų džiovinti javai). Buvusi anga dūmams išeiti. Vanduo šildytas į statinę įmetus įkaitintus akmenis (prieš tai šaltu vandeniu praustas veidas). Praustasi garuose – įkaitusi krosnis laistyta vandeniu. Sudrėkintomis vantomis perdavę vienas kitą, po to ilsėdavosi ar nerdavo į duobę su vandeniu šalia pirties (per šalčius tik apsipildavo šaltu vandeniu). Apsilankę vokiečiai iš karščio į šaltą vandenį nešokdavę. Praustasi kas 2–3 savaites. Krauleidys pirtyje nuleisdavęs kraujo. Pirties karštyje naikinti drabužiuose susimetę parazitai. Mažojoje Lietuvoje pirtį minėjo Pretorijus XVII a. Jis rašė, kad lietuvininkai kaimiečiai labai linkę dažnai maudytis pirtyje. Jie švarina savo kūną p. garuose ir tvankoje, kur jei žmogus neįpratęs galįs net numirti. Jie įkaitintą kūną vanojo vantomis ir po to lipdavo į šaltą vandenį. Mažosios Lietuvos rytinėje dalyje pirtimi vadinta jauja, kurioje prausdavosi, džiovindavo javus bei kita. Dar XVII a. pradžioje Prūsijos valdžios pirtys draustos kaip pastatai, kuriuose dažnai kildavo gaisras. Pirtys ir jaujos statytos atokiau nuo kitų pastatų. Nuo XIV a. nemokamos pirtys, skirtos visiems miestiečiams (ir neturtingiesiems), įrenginėtos Prūsijos miestuose, minėtos miestų pagrindiniuose dokumentuose (pvz., Tilžėje 1552). Pirčių sumažėjo XIX a. pradžioje, Prūsijos valdžiai siekiant sumažinti gaisrų pavojų.

L: Gause F. Die Geschichte der Stadt Königsberg in Preussen. Bd. 1. 1965; Lepner T. Der Preusche Littauer. 1744; MLFA.

Jurgis Mališauskas

Martynas Purvinas

Iliustracija: Įsruties pirtis, 1979