jauja

jáuja, ūkinis pastatas ar pastato dalis, skirta javams džiovinti ir kulti. Mažojoje Lietuvoje jaujos minėtos XVI–XVIII a. kaip atskiri trobesiai (vok. jaugien, jaugen). Rytinėje krašto dalyje jauja dar vadinta pirtimi. XVII a. aprašytos jaujos su keliomis patalpomis: vienoje džiovindavo javus, kartais ten ir prausdavosi kaip pirtyje, kitoje – kluone kuldavo javus. Šildomoji jaujos patalpa, dažnai vadinta tiesiog jauja, būdavo sandariai surenčiama iš sienojų arba statyta molinė su akmenine, mūrine ar moline krosnimi. Sienose įtaisytos kartys – ardai javams padžiauti. Jei sodyboje nebūdavo atskiros lininės, ten džiovindavo ir linus, daigindavo salyklą naminiam alui. Šildomosios patalpos langeliai būdavo maži arba visai jų nebūdavo, durys sandarios, kad būtų tausojama šiluma. Dūmus iš patalpos išleisdavo per angas sienų viršuje ar lubose. Todėl jaujos šildomoji patalpa būdavo prirūkusi, tamsi, paslaptinga – ji baugindavo vaikus; tautosakoje minima kaip dvasių buveinė. Karštai prikūrenta ir ilgai be priežiūros paliekama jauja galėjo sukelti gaisrą. Todėl jaujos statytos atokiau, 50–100 m nuo kitų pastatų. Dar XVII a. pradžioje valdžia draudė statyti jaujas, tačiau Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje jų būta iki pat XX a. pradžios. Atsiradus kuliamosioms mašinoms ir tankėjant kaimų apstatymui, jaujos nyko. Sovietmečiu suniokotame krašte jaujų nebeaptinkama.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Jaujos planas / Iš Detlefzenas R. knygos „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“. V., 1995