medienos gabenimas
medenos gabẽnimas. Nuo seniausių laikų mediena (paruošta miško medžiaga – rąstai ir kita) plukdyta upėmis. Žinoma apie miško medžiagą, XV a. Nemunu plukdytą į Kryžiuočių ordino valstybę. Nuo 1413 Nemunu nuo Kauno iki Ragainės mediena jau nuolatos plukdyta. Nemunu atplukdoma mediena Gilijos upe patekdavo į Kuršių mares, toliau Deimena ir Priegliumi pro Karaliaučių pasiekdavo Elbingą ir Dancigą. XV a. pradžioje sieliai plukdyti ir Šešupe. Plukdymui t. p. naudota Jūra, nuo XVI a. ir Veiviržas, Danė–Akmena. Sielių dydis priklausydavo nuo upių pločio. Ant sielių arba specialių plaustų dažnai gabentos įvairios prekės: statinės, lentos, grūdai, šienas, sviestas, kiaušiniai, sūriai, žuvys ir kitkas. Medienos gabenimui upėmis, be gamtinių kliūčių (akmenys, staigūs posūkiai) ar tiltų, trukdydavo ir ekonominiai sunkumai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai imdavo mokestį už sielių gabenimą per jų valdas ir tiltų angas. Kryžiuočiai, vėliau Prūsijos ir Vokietijos valdovai Nemunu pro Smalininkų muitinę plukdomai lietuviškai medienai taikė didelius muitus. Todėl XIX a. Rusijos valdžia pradėjo kasti Dubysos–Ventos kanalą, kad juo nukreiptų medienos gabenimą iš Didžiosios Lietuvos į Rygos uostą. Dėl to vos nekilo rusų–vokiečių karas, tačiau per derybas padarius nuolaidų to kanalo kasimas nutrauktas. XX a. pradžioje prekyba mediena tarp Rusijos ir Prūsijos vyko daugiausia Nemunu. 1913 sieliais plukdyta 2/3 medienos, kita gabenta laivais ir geležinkeliais. Daugiausia plukdyta pušų ir eglių. Iki 1914 Nemunu plukdyta tiek daug sielių (apie 3000 per metus), kad garlaiviai kai kur sunkiai praplaukdavo. Vandeningais metais iš Baltarusijos apie 125 m ilgio sieliai per kelis mėnesius pasiekdavo Tilžę. Tačiau kartais tekdavo juos ilgam sulaikyti žiemos sandėliuose dėl kliūčių Nemuno vandenyse ir menkai sureguliuotų intakų Rusijoje. Sulaikyti sieliai į Tilžę patekdavo tik po 15–16 mėnesių. Dar 1895 Karaliaučiaus, Tilžės ir Klaipėdos pirklių korporacijos Tilžėje įkūrė Medienos matavimo tarnybą (vok. Tilsiter Holzmessamt) iš Rusijos atplukdomiems sieliams matuoti. Smalininkai ir Trapėnai buvo medienos gabenimo ribinis postas. Ten skaičiuoti sieliai. 1904 į Rytprūsius Nemunu pro Smalininkus atplukdyti 3082 sieliai (743 687 t medienos) iš Rusijos, 1906 – 5127 sieliai (918 507 t), 1913 – 2668 sieliai (694 104 t). Po Pirmojo pasaulinio karo medienos gabenimo apimtis sumažėjo, nes iš Nemuno aukštupio plukdyti sieliai nebepasiekdavo Tilžės dėl 1920 Lenkijos–Lietuvos užtverto Nemuno ruožo (Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą). Tai neigiamai atsiliepė Tilžės ekonomikai, ypač medienos pramonei. 1931 Nemunu į Smalininkus atplukdyta tik 12 sielių (2527 tonos medienos).
Medienos gabenimas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Miškingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovės dar išsiplėtė kariaujant su Ordinu. Didelės medienos atsargos buvo vertinga prekė Vakarų Europos rinkose. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miško medžiaga (žymi jos dalis plukdyta per Mažąją Lietuvą) jau XV a. pradžioje Dancigo uoste užėmė svarbią vietą. Be kitos miško produkcijos, į Vakarus vežti ir pusiau apdirbti ąžuoliniai rąstai, vadinamosios vančios (vok. Wagenschoss). Per šimtmečius vančios buvo labiausiai branginta eksportuojamos medienos rūšis. Vančioms atrinkti 3,7–5,5 m ilgio ir 30–35 cm storio ąžuolų rąstai. Iš jų daryti ir šulai statinėms. XVI a. geras ąžuolas kainuodavo iki 1 kapos (60) grašių, o kita mediena buvo 10 kartų pigesnė (6 grašiai). Greta įvairių sijų, lentų, lotų, karčių (vok. Klappholz, Knarrholz, Koggenbort, Eibenholz, Fassholz, Stabholz, Maste) ir kitų gaminių, plukdytų ir laivais gabentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI–XVII a., jau nuo Vytauto Didžiojo laikų vežti ir medžio pelenai, plačiai naudoti potašui, šarmams, stiklui gaminti ir kitiems cheminiams produktams. Išaugus pelenų eksportui (sumažėjo tik XVII a.) dėl intensyvaus kirtimo pradėjo nykti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miškai. Nuo senų laikų iš medienos degta medžio anglis, varytas degutas ir derva (naudoti krašto ūkyje, eksportuoti į Vakarus). Dar Vytautas Didysis davė Dancigo pirkliams leidimą išvežti medžius nuo Nemuno pakrančių. Negalėdama tinkamai eksploatuoti miškų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išnuomodavo juos vokiečių pirkliams, dažniausiai iš Dancigo (Rytų Europos medienos prekybos svarbaus uosto). Nemažai pajamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas surinkdavo ir už išvežamą miško medžiagą, todėl valdžia ilgai gynė monopolines teises į miško medžiagos valstybinį eksportą. Nuo 1551 bajorai išsikovojo teisę patys eksportuoti savo miško medžiagą. XVII–XVIII a. Vakaruose išaugus laivų statybai, neapsieita be ąžuolinių rąstų, didžioji jų dalis sieliais išplaukė Nemunu per Mažąją Lietuvą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gausėjo pirklių, kurie vertėsi labai pelninga miško medžiagos prekyba. Nemažai jų buvo kilę iš Prūsijos. Taip XVII a. pradžioje medienos plukdymo ir prekybos ruožą monopolizavo Vogelsangas, vėliau garsėjo Aderbachas, Schleinas. Dideliu turtuoliu tapo Krischpinas-Kirschensteinas, pasistatęs Raudonės pilį. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vandens keliais plukdomai medienai nuo seniausių laikų Karaliaučius turėjo pelenų, medžių, dervos ir deguto rūšiavimo teisę. Rūšiuotojai nustatydavo atplukdytų prekių rūšį ir jų tinkamumą toliau prekiauti. Priverstinis Karaliaučiaus rūšiavimas skaudžiai palietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirklių interesus – jie prarasdavo dalį pelno. Medienos gabenimą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės po 1795 pakeitė medienos gabenimas iš carinės Rusijos valdų XVIII a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir iš Lietuvos po 1918 karo.
L: 25.Tilsiter Rundbrief. Aus der Patenstadt Kiel. 1995/96; LE.
Iliustracija: Popiermalkių plukdymas Rytprūsių upėmis / Iš MLEA
Iliustracija: Sieliai Nemune ties Gardinu, plukdyti į Mažąją Lietuvą, XX a. pradžia / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1985, Nr. 43
Iliustracija: Atplukdytų rąstų vilkimas į lentpjūvę Nemuno krante ties Ragaine, XX a. pradžia / Iš MLEA
Iliustracija: Klaipėdos naujoji turgaus aikštė su iškrauta mediena, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio